NAUJIENOS

Kviečiame skaityti interviu su mergina, kuri augos globėjų šeimoje. Interviu atliko globos centro koordinatorė Iveta Demeniūtė.

Pirmoji kelionė į globėjų šeimą dažnai prasideda ne nuo džiaugsmo, o nuo ašarų. Taip buvo ir šiai mergaitei, kuri į naujus namus atvyko būdama vos dešimties. Iš pradžių – nežinomybė, baimė, skausmingas atsisveikinimas, bet būtent tada prasidėjo tikrasis virsmas – lėtas, trapus, tačiau labai tikras. „Atsimenu, kaip visą kelią verkiau. Moteris, kuri mane vežė, nupirko ledų, bet aš juos valgiau per ašaras.“ – sako ji. Atvykusi į globėjų namus jautėsi pasimetusi, supykusi ant pasaulio. Vis dėlto nuo pat pirmų akimirkų ją pasitiko šiluma – tėčio apkabinimas, sesės šypsena. „Atrodė, kad pirmą kartą mato, bet vis tiek iškart apsikabino. Suprato, kad man labai sunku.“ Nuo pat pradžių tuose pačiuose namuose augo ir kita merginos sesuo. Nors jų ryšys nebuvo paprastas, tačiau tai tapo dar viena galimybe išmokti pasitikėti ir kurti artimus santykius.

Ryšys, kuris neateina per vieną dieną

Ryšys tarp vaiko ir naujos šeimos niekada neužsimezga per vieną dieną. Reikia laiko, kad gimtų pasitikėjimas, kad baimę ir atsargumą pakeistų saugumo jausmas. Tam reikia mažų kasdienių žingsnių – net ir tada, kai viduje viskas maišosi. Ši istorija – apie tai, kaip pamažu gimsta tikras artumas. Naujų santykių kūrimas nebuvo greitas. Viskas vyko mažais žingsniais – kartais tyliai, kartais su prieštaravimais. „Man buvo keista, kad staiga iš manęs kažko reikalauja – mokytis, būti tvarkingai. Iki tol gyvenau taip, kaip išėjo, niekas nelabai ko tikėjosi.“ „Mūsų ryšys mezgėsi labai lėtai... Bet po truputį jie mane mokino, kiekvieną dieną, mes vis labiau artėjom. Aš anksti pradėjau juos vadinti mama ir tėčiu.“

Didžiausias lūžis įvyko vieną vakarą.„Atsimenu, gulėjau lovoje, mama atėjo palinkėti labanakt. Ir tada aš pirmą kartą pasakiau – labanakt, mama. Ji labai apsidžiaugė.“

Pastangos, kurios keičia gyvenimus

Ji vis labiau norėjo tapti verta žmonių, kurie ją priėmė. Meilė, kurią gavo, virto pastangomis, kurios šiandien kuria jos savarankišką gyvenimą. „Labai norėjau, kad jie manimi didžiuotųsi. Norėjau būti verta jų meilės“, – sako mergina.

Mama man visada padėjo, kartu repetuodavom skaitovų konkursams. Laikui bėgant, mergina ėmė vis drąsiau priimti sprendimus pati – žinodama, kad šeima visada palaikys, net jei jų nuomonės išsiskirs.  „Aš pasirinkau studijuoti Vilniuje, tėvai norėjo Kaune, bet jie priėmė mano sprendimą.“ Nors dabar jų kasdienybė atskira, ryšys su šeima išliko stiprus. Atstumas nesumažino artumo – priešingai, padėjo geriau suprasti vieniems kitus. „Grįžtu savaitgaliais į namus, mes susiplanuojam veiklų. Ryšys liko artimas. Atstumas padėjo apsišlifuoti.“

Seserystė, kuri bręsta kartu

Šioje šeimoje – dvi sesės, atėjusios skirtingu metu, bet augančios kartu. Iš pradžių tarp jų netrūko kivirčų, bet laikui bėgant, mažais žingsniais, gimsta tikra seserystė. Šiandien jos mokosi viena kitą priimti, kurti pasitikėjimą ir dalintis tuo, kas svarbiausia. „Mes, kai buvom mažesnės, labai pykomės... Bet dabar pradėjau ją suprast, po truputį ji man pasakoja tokius dalykus, kurių anksčiau nepasakodavo. Stengiuosi su ja susikurti tokią aplinką, kad ji pasitikėtų manim ir galėtų pasakyti tam tikrus dalykus.“

Prisidėjimas prie šeimos

Šeima jai davė ne tik namus, bet ir galimybę įsitraukti į kasdienį šeimos gyvenimą. Darbai, kuriuos atliko, tapo būdu įrodyti sau ir kitiems, kad ji gali prisidėti prie šeimos gerovės. Kiekviena pareiga – dar vienas žingsnis į savarankiškumą. „Pradėjau dirbti kartu su jais, padėjau jų versle. Iš pradžių kambarius tvarkydavau, dabar esu padavėja.“ Laikui bėgant ji vis labiau tapo šeimos dalimi – ne tik širdimi, bet ir darbais. Prisidėdama prie kasdienių veiklų, ji jautėsi reikalinga ir įvertinta.„Tėvai mokina mane, kaip pačiai tvarkytis su renginiais... gal kažkada galėčiau vadovauti verslui. Jie visada mane palaiko. Kartais atrodo, kad nebegaliu, bet jie stumia pirmyn.“

Šiandien – nauja pradžia

Šiandien ji jau suaugusi. Santykiai su globėjais išliko artimi, tikri. „Jie – mano šeima“, – tvirtai sako ji.

„Aš dabar su šypsena atsimenu save dešimties metų ir atrodo noriu sau pasakyti, kad mums pavyko.“

Jos istorija – viena iš daugelio, tačiau tokia pat svarbi. Už kiekvieno sprendimo globoti slypi ne tik dokumentai ar formalumai. Slypi žmogaus gyvenimas, jo galimybė keistis, augti, vėl patikėti, kad yra mylimas. Ir kartais viskas prasideda nuo vieno žodžio – ištarto tyliai, bet iš visos širdies. Dabar, pažvelgusi atgal, ji turi žinutę tiems, kurie šiandien išgyvena tai, ką ji patyrė vaikystėje.

 „Svarbiausia – nebijoti ir nepasiduoti. Pokyčiai gąsdina, bet jie gali atnešti labai daug gero. Nors pradžioje atrodo labai sunku, laikui bėgant viskas pradeda šviesėti. Aš norėčiau palinkėti kiekvienam vaikui išlikti drąsiam, net jei ir baisu, ir neleisti liūdesiui stabdyti. Tiesiog kabinkitės į gyvenimą. Stenkitės, tikėkit, ir viskas tikrai gali pavykti.“

Jei svarstote apie galimybę globoti vaiką, kreipkitės į Šakių socialinių paslaugų centro Globos centrą tel. +370 657 54561.

Senstant visuomenei, vis dažniau kalbama apie senjorų vaidmenį socialiniame gyvenime, jų integraciją ir prasmingą įsitraukimą į bendruomenės veiklas. Vienas iš šiltų ir vertingų būdų įtraukti vyresnio amžiaus žmones į visuomenę – tai jų bendravimas su vaikais. Viena iš tokių iniciatyvų – pasakų sekimas vaikų darželiuose – ne tik kuria ryšį tarp skirtingų kartų, bet ir atneša naudą tiek vaikams, tiek patiems senjorams.

Senjorai dažnai turi sukaupę daug gyvenimiškos išminties, kantrybės ir gebėjimų perteikti istorijas gyvai ir nuoširdžiai. Pasakų sekimas darželyje – tai ne tik proga pramoga vaikams, bet ir svarbi edukacinė patirtis. Vaikai mokosi klausytis, ugdo vaizduotę ir bendravimo įgūdžius, plečia žodyną, tuo pačiu mokinasi pagarbos vyresniems. Senjorams tai – galimybė jaustis reikalingais, aktyviais bendruomenės nariais. Tokia veikla mažina vienišumo jausmą, skatina emocinį gerbūvį ir netgi gali turėti teigiamą poveikį psichinei sveikatai.

Todėl Šakių socialinių paslaugų centro individualios priežiūros darbuotoja Jurgita Kalėdienė įgyvendino projektą „Senjorės pasakų sekimas darželyje“, kuriame dalyvavo pagalbos į namus skyriaus paslaugų gavėja Lima Šaltienė. Griškabūdžio darželyje „Pumpurėlis“, „Kiškučių“ grupėje mažiesiems ji sekė lietuvių liaudies pasakas, pasakojo iš atminties. Nors iš pradžių jaudulio buvo daug, tačiau vėliau atsipalaidavo ir pati „pasakų bobutė“, ir mažieji klausytojai. Pasakos sklandė ore, o vaikai buvo labai smalsūs, uždavinėjo klausimus. Rezultatai pranoko visus lūkesčius – pedagogai pastebėjo teigiamą vaikų emocinį atsaką, o paslaugų gavėja noriai grįžtų dar kartą. Visi buvo apdovanoti geromis emocijos, nuotaika, o Lima gavo dovanų padarytą vaikučių atvirutę.

Senjorų integracija per pasakų sekimą darželiuose – tai ne tik graži idėja, bet ir realiai veikiantis būdas stiprinti bendruomenę, ugdyti vertybes ir mažinti socialinę atskirtį. Bendravimas tarp kartų suteikia gilų prasmės jausmą abiem pusėms ir prisideda prie visuomenės darnios raidos, griauna barjerus ir kuria atviresnę bei jautresnę visuomenę. Tokių iniciatyvų palaikymas ir plėtojimas – tai žingsni į brandesnę Lietuvą, kurioje siekiama, kad kiekvienas žmogus – nesvarbu, kokio amžiaus – jaustųsi svarbus ir reikalingas.

Norime padėkoti Griškabūdžio darželio visai „Kiškučių“ grupei už šiltą priėmimą, paslaugų gavėjai Limai Šaltienei už emocingą ir sudominantį pasakų sekimą ir IPD Jurgitai Kalėdienei už iniciatyvos ėmimąsi.

Parengė: vyriausioji socialinė darbuotoja Sigita Murauskė

Poezijos mylėtojų klubo susitikimas 

2024 m. birželio 18 d. Kudirkos Naumiestyje vyko šiltas ir jautrus Poezijos mylėtojų klubo susitikimas, skirtas atminti šį pavasarį Anapilin išėjusias Šakių rajono kūrėjas – Naumiestietę Joaną Pėžaitienę ir Šakietę Janiną Marcinkevičienę. Susitikime dalyvavo Šakių socialinių paslaugų centro paslaugų gavėjai. Renginį organizavo klubo vadovė Marytė Rastupkevičiūtė kartu su vietos bendruomene. Susitikimo metu skambėjo jautrūs prisiminimai, kuriais dalijosi Aldona Danilevičienė, Joana Raškauskienė bei pati Marytė Rastupkevičiūtė. Klausytojai galėjo išgirsti ir įsiklausyti į kūrėjų eiles – apie meilę žmogui, gimtajam kraštui, gamtai ir gyvenimo prasmę. Kūryboje atsispindėjo jautri ir brandi moters pasaulėjauta, išgyvenimai, dvasiniai lūžiai ir šviesūs gyvenimo momentai.

Ypač jaudinančiai nuskambėjo Joanos Pėžaitienės žodžiai:

„Mano kūryba – širdies, jausmų, proto kalba eiliuotais posmais išsakyta. Eilėraštis gimsta man mintyje, kai kasdieniniame gyvenime tenka išgyventi įvairius dvasinius lūžius, netektį, nusivylimą, liūdesį, džiaugsmą, rūpestį...
Jeigu nors vienas žodis mano
Širdį žmogaus paliestų maloningai,
Tuomet širdies gelmėje savo
Be galo būčiau aš laiminga.”

Šis susitikimas tapo ne tik prisiminimų, bet ir padėkos vakaru – už paliktą kūrybinį palikimą, už nuoširdų žodį, kuriuo kūrėjos palietė daugelio širdis.

Parengė: Genovaitė Vabalienė

2025 m. birželio 20 d. Šakių socialinių paslaugų centro Paramos šeimai skyriaus atvejo vadybininkės inicijavo ir organizavo renginį - komandinį žygį po vaizdingas Gelgaudiškio apylinkes, kurio pagrindinis tikslas – stiprinti kolegialius ryšius ir skatinti Paramos šeimai skyriaus darbuotojų emocinę gerovę praleidžiant laiką gamtoje.

Renginys vyko nuo 10 iki 14 val. netoli Panemunės prieplaukos (Gelgaudiškio seniūnija, Šakių r.). Rytas prasidėjo šiltu kolegų susitikimu netoli Panemunės prieplaukos, kur visus pasitiko žaluma ir tekantis Nemunas. Susitikimas prasidėjo mankšta, dalyviai aktyviai leido laiką drauge, toliau žygiuodami Gelgaudiškio pažintiniu taku, bendraudami bei dalyvaudami komandinėse veiklose. Tokios iniciatyvos padeda kurti pozityvią darbo aplinką, skatina bendradarbiavimą, mažina patiriamą įtampą ir prisideda prie psichologinės gerovės puoselėjimo. Judėjimas gamtoje – vienas iš efektyviausių būdų stiprinti ne tik fizinę, bet ir emocinę sveikatą, todėl žygis buvo puiki proga suburti komandą neformaliai aplinkai.

Dalyviai džiaugėsi galimybe sustiprinti bendravimą, pasidalinti profesine bei asmenine patirtimi, atitrūkti nuo kasdienės rutinos ir pasisemti naujų įspūdžių. Šis žygis dar kartą įrodė, kad rūpintis darbuotojų emocine gerove ir skatinti bendrystę galima paprastomis, bet labai prasmingomis priemonėmis – buvimu drauge ir gamtos apsuptyje.

Dėkojame renginyje dalyvavusiems direktorės pavaduotojai socialiniams reikalams, laikinai vykdančiai direktorės pareigas Brigitai Olensevičienei, ir Paramos šeimai skyriaus darbuotojams. Tikimės, kad tokie renginiai taps gražia tradicija, puoselėjančia organizacijos bendrystę, atvirumą ir vidinę darną.

Straipsnį parengė: Paramos šeimai skyriaus atvejo vadybininkės

Socialinis darbas dar besivystanti sistema, kuri orientuota ne vien į bendruomenės gerovę, taip pat ir į atskirų asmenų gerovę. Socialinis darbas pradžioje orientavosi į savanorišką sistemą ir palaipsniui pradėjo daugiau dėmesio skirti visuomenės ekonominei ir demokratiniai gerovei. Socialiniai darbuotojai užima labai svarbią poziciją visuomenės ir bendruomenės balanso palaikyme (Davies, 2012).

Socialinis darbas, kaip profesinė veikla, yra paplitęs visame pasaulyje, tai gi Lietuvoje socialinis darbas taip pat nebenaujas reiškinys. Nors mūsų visuomenės gyvenime tai viena iš naujausių profesijų. Šiandien socialinis darbas kaip profesija yra įtrauktas į Lietuvos profesijų klasifikatorių, kuriame išskirta dešimt pagrindinių profesijų (Kavaliauskienė, 2016).

Socialinio darbo tikslas yra socialinių problemų sprendimas, kurios atsiranda kai žmogus susiduria su bendruomene ir visuomene. Socialinis darbuotojas, kuris nori išspręsti šias problemas turi vadovautis įvairiomis žiniomis (Eidukevičiūtė ir Večkienė, 2014).

Tarptautinė socialinio darbo federacija (IFWS) apibrėžia, jog socialinio darbo praktika yra pagrįsta profesine ir akademine disciplina, skatinanti socialinius pokyčius ir vystymąsi, socialinę sanglaudą, žmonių įgalinimą ir išlaisvinimą. Labai svarbu socialinio teisingumo, žmogaus teisių, kolektyvinės atsakomybės ir pagarbos įvairovei principai yra svarbūs socialiniam darbui. Socialinis darbas, paremtas socialinio darbo, socialinių mokslų, humanitarinių mokslų ir vietinių žinių teorijomis, įtraukia žmones ir struktūras, kad išspręstų gyvenimo iššūkius ir pagerintų gerovę. Minėta apibrėžtis gali būti išplėsta nacionaliniu ir (arba) regioniniu lygiu (Risler, Lowe ir Nackerud, 2003).

Socialinis darbuotojas kaip savo srities žinovas, dirbdamas su klientais, teikdamas socialines paslaugas, bendradarbiaudamas kartu su kitais specialistais, dalyvauja įvairiuose profesiniuose amplua. Anot Johnson (2001), profesinė rolė – tai būdas, kurį darbuotojas naudoja parodyti save įvairiose situacijose. Socialinis darbuotojas turi gerai suprasti ir suvokti savo atliekamus vaidmenis. Tik suprasdamas savo kompetencijos ribas, atliekamus vaidmenis, socialinis darbuotojas gali profesionaliai pagal kompetenciją organizuoti savo darbą, tapti našiu komandos nariu (Milkintaitė ir Marcinkevičienė, 2013, p.83).

Globėjai augindami tėvų globos netekusius vaikus, susiduria su įvairiomis problemomis, todėl neretai į pagalbą ateina socialines paslaugas teikiantys darbuotojai (Snieškienė, 1999). Lietuvoje, dažniausiai už vaikų apsaugą atsakingi teritoriniai vaiko teisių skyriai, kurie planuoja ir vykdo prevencinę darbo programą su tėvais, vertina ir sistemina gautas žinias apie neprižiūrimus, be tėvų priežiūros likusius vaikus, analizuoja įvaikinimo klausimus, rekomenduoja ir paskiria pedagoginę, teisinę pagalbą, gina vaikų interesus, esant poreikiui tarpininkauja teisme ir t. t., tačiau vis dažniau į pagalbos procesą įsijungia ir socialiniai darbuotojai, kurie dirba ir su vaiko biologine šeima ir su globėjų šeima, padeda palaikyti ryšius, teikia konsultacijas ir kitas socialines paslaugas (Dromantienė ir Šalaševičiūtė, 2015).

2018 metų sausio 19 dieną buvo patvirtintas „Globos centro veiklos ir vaiko budinčio globotojo vykdomos priežiūros organizavimo ir kokybės priežiūros tvarkos aprašas“, kuriame patvirtinta globos centro veiklos tikslas ir funkcijos. Apraše numatomos socialinio darbuotojo, dar kitaip vadinamo globos koordinatoriaus paslaugos. Globos koordinatorius priskiriamas kiekvienai globėjų šeimai ir teikia reikalingą socialinę pagalbą šeimoms: organizuoja pagalbą glaudžiai kontaktuojant su kitomis socialinių paslaugų, švietimo, sveikatos priežiūros įstaigomis, kitais globos centro specialistais, sudarydamas sąlygas vaikui palaikyti ryšį su broliais, seserimis, biologiniais tėvais, derindamas teikiamas paslaugas ir pagalbą biologinei vaiko šeimai su socialiniais darbuotojais, teikiančias paslaugas šeimai. Taip pat globos koordinatorius tvarko globėjų bylas, pildo reikiamus dokumentus, jeigu yra poreikis teikia užklausas kitoms įstaigoms pvz.: kreipiasi į ugdymo įstaigas dėl informacijos pateikimo apie globojamų vaikų charakteristikas kitos reikalingos informacijos (Lietuvos Respublikos Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos įsakymas „Dėl globos centro veiklos ir vaiko budinčio globotojo vykdomos priežiūros organizavimo ir kokybės priežiūros tvarkos aprašo“, 2018).

Kiekvienam globėjui yra priskirtas socialinis darbuotojas (globos koordinatorius), kuris jų šeimai teikia paslaugas ir yra atsakingas už pagalbą globos metu. Globėjas su globos koordinatoriumi turi nuolat palaikyti kontaktą, apsilankymų metu specialistas vertina individualius vaiko poreikius, esant poreikiui sudaro pagalbos planą.

Globėjai atlieka labai svarbų vaidmenį globojamo vaiko ir biologinės šeimos bendravime, todėl labai svarbu, kad vaikas būtų paruošiamas susitikimams su šeima, o globėjai turėtų žinių, kaip pasiruošti susitikimams. Šiame etape svarbu, jog specialistai dirbantys su šeima teiktų profesinę paramą ryšio su biologine šeima palaikymui. Globėjai teigia, jog vertina socialinių darbuotojų įsitraukimą š problemų sprendimą, žmonės teigia, jog vertina specialistų pagalbą planuojant biologinių šeimų susitikimus, globėjai įvardina, kad viena iš didžiausių pagalbų tai bendradarbiavimas tiek su globėjais, tiek su biologiniais vaiko tėvais, specialistai sudaro veiksmų planą. Kartais globėjams sunku palaikyti kontaktą su tėvais, todėl šį pagalba globos procese yra labai vertinama (Austerberry, et. al., 2013). Darbo su globėjais ir biologiniais vaiko tėvais procese svarbus informacijos perdavimas. Anot Harber ir Oakley (2012). Globėjams naudinga, kai socialinis darbuotojas jiems suteikia informaciją apie padėtį vaiko biologinėje šeimoje, vykstančius teismo procesus.

Kalbant apie pagalbą globėjams, galima teigti, kad paslaugų sistema yra skurdi, Lietuvoje socialiniai darbuotojai labiau suinteresuoti dirbti su biologinėmis šeimomis, negu su globėjais.Didžiausią paramą šeimos galėjo gauti iš vaiko teisių specialistų, tačiau galima teigti, kad parama buvo nepakankama. Nesenai pradėjus steigtis globos centrams, kurių klientų tikslinė grupė globėjai ir globojami vaikai. Sunku vertinti paslaugų kokybė, tačiau jau vien tai, kad socialiniai darbuotojai dirba tik su šia tiksline grupe yra pagirtina. Parama, skirta globėjams ir vaikų globai yra socialinio darbo sistema, kuri šiuo metu dar nėra pakankamai išplėtota (Sen ir Broadhurst, 2011).

Parengė Brigita Olensevičienė

Socialinio darbo kasdienybėje ieškoma veiklų, kurios ne tik ugdytų jaunų žmonių praktinius įgūdžius, bet ir stiprintų jų savivertę, skatintų bendrystę bei kūrybiškumą. Viena iš tokių veiklų – maisto gaminimas. Tai ne tik smagi, bet ir labai prasminga patirtis. 2025 m. birželio 4 d. Kudirkos Naumiesčio socialinė darbuotoja, dirbanti su šeima, Violeta Staugaitienė kartu su paaugliais leidosi į kulinarinę kelionę – gaminome lavašo suktinukus ir tinginuko rutuliukus.

• Lavašo suktinukai – pasirinkimo ir atsakomybės pamoka.

Pirmiausia vaikai buvo supažindinti su higienos taisyklėmis virtuvėje, ingredientais bei įrankiais. Pasiskirstę užduotimis, jie patys ruošė įdarus. Svarbiausia buvo tai, kad kiekvienas galėjo individualiai pasirinkti, kokį suktinuką nori pasigaminti – tai skatino savarankiškumą, sprendimų priėmimą ir atsakomybę už savo pasirinkimus.

• Tinginuko rutuliukai – saldus kūrybiškumo žaidimas.

Deserto gamyba ypač sužavėjo vaikus – jie patys trupino sausainius, maišė juos su kitais ingridientais, formavo mažus rutuliukus. Kai kurie dar apvoliojo juos kokosų drožlėse ar sezamo sėklose. Ši dalis ne tik lavino smulkiąją motoriką, bet ir leido pasireikšti kūrybiškumui – kiekvienas rutuliukas buvo unikalus.

• Daugiau nei tik maistas.

Ši veikla – kur kas daugiau nei tik patiekalų ruošimas. Vaikai lavino daugybę svarbių įgūdžių:

• Praktinius gyvenimo įgūdžius, reikalingus kasdieniame gyvenime – kaip pasiruošti valgį, naudotis virtuvės įrankiais, palaikyti tvarką.
• Bendradarbiavimo – dalijosi užduotimis, mokėsi dirbti komandoje.
• Kūrybiškumo ir saviraiškos, renkantis ingredientus ar kuriant deserto formą.
• Laiko planavimo – veikla turėjo ribotą trukmę, tad reikėjo derinti užduotis su laiku.
• Pasitikėjimo savimi – daugeliui tai buvo nauja patirtis, todėl sėkmingai pagamintas patiekalas suteikė džiaugsmo ir pasididžiavimo.
• Emocinis ryšys ir pozityvi patirtis.

Veiklos metu tvyrojo šilta, draugiška atmosfera – vaikai daug šypsojosi, bendravo, ragavo vieni kitų patiekalus. Tokios patirtys stiprina bendrumo jausmą, formuoja pasitikėjimą vieni kitais ir savimi. Maisto gaminimas tampa ne tik lavinančiu, bet ir terapiniu procesu, ypač svarbiu dirbant su paaugliais.

• Kasdienybės įgūdžiai – tvirtas pagrindas ateičiai

Gebėjimas pasigaminti maistą – svarbus žingsnis į savarankiškumą. Tokios veiklos padeda ugdyti ne tik techninius, bet ir emocinius bei socialinius įgūdžius, kurie praverčia ne tik namuose, bet ir mokykloje, darbinėje ar socialinėje aplinkoje.

Ši paprasta, bet prasminga kulinarinė patirtis dar kartą parodė, kad net ir iš sausainių trupinių bei lavašo lakšto galima sukurti kur kas daugiau nei tik užkandį – galima kurti ryšį, pasitikėjimą ir tikėjimą savo jėgomis.