Socialinis darbas visuomenėje atlieka itin svarbią funkciją – įgalina žmones savarankiškai įveikti sunkumus, didina jų ir visuomenės institucijų socialinę atsakomybę, prisideda prie visuomenės gerovės kūrimo ir žmogaus teisių užtikrinimo.

Šiuolaikinėje visuomenėje socialinis darbuotojas tai – socialinės aplinkos tyrėjas, socialinių pokyčių skatintojas ir socialinio gyvenimo vadybininkas. Socialiniam darbuotojui labai svarbu sugebėti užmegzti ryšį su žmogumi, įgyti jo pasitikėjimą ir padėti jam pačiam surasti tinkamiausius problemų sprendimo būdus. Kad socialiniai darbuotojai gebėtų tinkamai padėti į sudėtingas situacijas patekusiems žmonėms, šeimoms, jie privalo ieškoti veiksmingiausių intervencijos metodų.

Socialiniai darbuotojai dirbantys su šeimomis teikia socialinės priežiūros šeimoms paslaugą, kurios tikslas yra įgalinti šeimą savarankiškai rūpintis savo vaikais ir tinkamai juos prižiūrėti, savarankiškai spręsti problemas, užtikrinti emocinę ir psichologinę gerovę, palaikyti glaudesnį santykį su socialine aplinka, stiprinti šeimos narių gebėjimus prižiūrėti, pozityviai auklėti ir ugdyti vaikus nuo gimimo, padėti šeimai sukurti vaikų raidai palankią aplinką ir išvengti socialinės atskirties (Socialinių paslaugų katalogas, 2023).

Socialinio darbo praktikoje yra rekomenduojama, kad kompleksinių poreikių turinčios šeimos dalyvautų diskusijoje, kurioje yra reflektuojama šeimos istorija, kad šios šeimos atsidurtų eksperto vaidmenyje, šeimos interpretuotų ir konstruotų veiksmų galimybes esamų problemų kontekste. Visa ši diskusija padėtų kompleksinių poreikių turinčiai šeimai pamatyti plačiau esamą situaciją ir suvokti išgyvenamą patirtį (Motiečienė ir Naujanienė, 2011). Tad socialinio darbo praktikoje kaip intervencijos metodas yra plačiai taikoma šeimos genograma arba šeimos kartų modelis darbui su šeimomis.

Tačiau dažnais atvejais kompleksinių poreikių turinčios šeimos neįsivaizduoja, kad gali keistis ir daryti poveikį socialinei aplinkai. Tad tik su socialinio darbuotojo pagalba paskatinant, nukreipiant tikslo link, įmanomas šeimos sąmoningumo didinimas ir ugdomas gebėjimas savo patirties pagalba vertinti jų turimą gyvenimišką patirtį, nes tik aktyviai veikianti šeima gali greičiau įveikti kylančius sunkumus socialinėje aplinkoje, bei atrasti esamų problemų priežastis ir galimas priemones šioms problemoms spręsti (Motiečienė ir Naujanienė, 2011).

Siekiant įgalinimo, asmens (šeimos) istorija gali būti taikoma sąmoningumui plėsti, padedant suprasti, jog kartu su asmens sąmone gali būti pakeista ir socialinė tvarka. Tiek socialinio darbuotojo, tiek pačios genogramos tikslas yra padėti rasti asmeniui (klientui) geriausią būdą valdyti savo problemas ir santykius. Genogramos pagalba galima išsiaiškinti, kur klientas (šeima) yra įstrigę, kokie geriausi jų ištekliai. Taip pat ji padeda nepamiršti šeimos konteksto, kuris gali būti svarbus klientų supratimui, siekiant padėti jiems pakeisti savo gyvenimą (McGoldrick, 2016). Be tokio žemėlapio sudarymo beveik neįmanoma stebėti klientų gyvenimo ar padėti jiems suprasti modelius, kuriuose jie yra įterpti. Taip pat šis metodas parodo šeimos socialinį tinklą. Šis žemėlapis su laiko eilute yra svarbiausia gairė vertinant asmens patirties, savybių, vertybių ir socialinio tinklo sudėtingumą (McGoldrick, 2016).

Genograma suteikia socialiniam darbuotojui pagrindinį vaizdą apie šeimą (klientus), kas jie yra, iš kur jie atvyko, ir kas svarbu jų gyvenime. Tai padeda pagrindą siekiant suprasti dabartines šeimos problemas, praeities krizes ir išteklius šeimos, kurie bus prieinami dirbant su klientų šiandieną (McGoldrick, 2016). Genograma gali būti naudojama kaip šeimos modelio stebėjimo metodas platesniame kontekste, kuriame visi šeimos nariai yra tarpusavyje susiję. Šeimos genograma padeda darbuotojams nustatyti kartotinius fatalinius modelius, temas, mitus, lūkesčius, vaidmenis ir praradimus. Be to, tai padeda darbuotojams ir šeimoms kaupti svarbių šeimos įvykių chronologiją. Šeimos kuriančios genomus su savo darbuotojais, turi galimybę aptarti svarbius šeimos istorijos įvykius ir jų įtaką šeimos veikimui. Visi šeimos nariai gali matyti, kaip kiti paveikė šeimos sistemą ir kaip kiekvienas paveikė kitus (McMillen ir Groze, 1994).

Praktikoje naudojamos genogramos, gali įkvėpti klientus tapti tyrėjais savo šeimos procese, pradeda mąstyti apie jų santykius sistemiškai ir pastebėti savo vaidmenį šeimos modeliuose bei kaip gyvenimo įvykiai ir santykiai yra susiję su esamomis problemomis. Kadangi visos sistemos tarpusavyje yra sujungtos klientas pradeda matyti savo elgesį, kuris yra susijęs su kitų asmenų elgesiu, jis turi pasirinkimą, kaip dalyvauti kiekviename vykstančiame procese (McGoldrick, 2016).

Apibendrinant, socialinis darbuotojas, kuris siekia veiksmingos pagalbos šeimai turinčių psichosocialinių problemų arba tiesiog turint visą kompleksą socialinių problemų yra naudinga naudoti genogramos metodą intervencijoje. Kadangi tai socialiniam darbuotojui geriau padės suprasti šeimos sistemą, įvykių chronologiją, atsiskleis šeimos stipriosios ir silpnosios pusės, socialiniai tinklai, santykių, elgesio modeliai perduoti karta iš kartos, dabartiniai sunkumai su kuriais susiduria šeima visą tai naudinga siekiant padėti klientui siekti pokyčio savo socialinėje sistemoje.

Parengė atvejo vadybininkė Simona Stankevičienė