Šeima – viena seniausių socialinių institucijų, mažos žmonių grupės sąjunga, paremta visuomeniniais, ekonominiais ir biologiniais ryšiais bei interesais. Tai asmenų bendrija, kurią sieja giminystės, atsakomybės ir globos saitai. Nors šeimos vertybinės nuostatos yra laikomos tvirtu pagrindu kuriant šeimos santykius, tačiau šeimos samprata ir pačios vertybės šiuolaikinėje visuomenėje keičiasi. Kai sutuoktinių vertybės išsiskiria, sugriaunamas pamatinis šeimos pagrindas ir tokia šeima tampa nebefunkcionalia. Tai gali atsitikti dėl krizinių situacijų: nedarbo, vieno iš sutuoktinių neištikimybės, turto netekimo, gyvenamosios vietos pakeitimo, ligos, mirties, finansinių problemų, išvykimo dirbti į kitą miestą ar šalį ir kt. Ir visa tai sutuoktiniai tarpusavio santykių krizes linkę spręsti skyrybomis. Tėvai negeba užtikrinti visaverčio vaikų auklėjimo, sutrikdoma harmoninga vaiko raida, vaikai patiria traumas, nes skyrybų laikotarpiu, tėvai vaikus palieka antrame plane, nes tuo laikotarpiu tik patys sutuoktiniai sau  yra svarbiausi, dažnai pasirenkantys būti aukos vaidmenyje. Lietuvoje pradėjus taikyti atvejo vadybos procesą šeimoms (pagal atvejo vadybos tvarkos aprašą:  Lietuvos Respublikos Socialinės apsaugos ir darbo ministro 2019 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. A1-802 „Dėl Lietuvos Respublikos Socialinės apsaugos ir darbo ministro 2018 m. kovo 29 d. įsakymo Nr. A1-141 „Dėl atvejo vadybos tvarkos aprašo patvirtinimo“ pakeitimo“, (redakcija 2020 m. sausio 1 d.)) socialinę pagalbą teikiantys specialistai sistemindami duomenis dėl kokių priežasčių pradedamas atvejo vadybos procesas, stebi tendenciją, kad besiskiriančios šeimos dažnu atveju negeba išsiskirti be institucijų įsikišimo, specialistų pagalbos.

                Socialiniai darbuotojai, dirbantys su šeimomis po 2018 m. vaiko teisių apsaugos reformos buvo įpareigoti teikti naujo turinio socialinę pagalbą vaikui ir šeimai. Iki pertvarkos socialinių darbuotojų pastangos buvo sutelktos padėti skurstančioms, priklausomybių pažeistoms, marginalizuotoms šeimoms, dažnai neturinčioms galios ir aukštesnio statuso visuomenėje, motyvuojant jas priimti pagalbą, įveikti jų priešiškumą. Po  reformos šeimų, gaunančių pagalbą, ratas prasiplėtė. Didelę dalį atvejų, su kuriais dirba socialiniai darbuotojai ir atvejo vadybininkai sudaro problemines skyrybas išgyvenančios šeimos. Tai tapo viena pagrindinių socialinės pagalbos vaikui ir šeimai sričių. Ši sritis reikalauja specifinių žinių ir įgūdžių. Skyrybų atvejais į pagalbos teikimo procesą šeimos ateina su skirtingu, ne iki reformos, galios santykiu. Nesutariantys tėvai, kartais užimantys aukštas pareigas ir galintys būti iš įvairiausių ekonominių sluoksnių, dėl nuoskaudų nepajėgia susikalbėti tiesiogiai ir tarpusavio kovoje dažnai pasitelkia teisines institucijas. Šiame tėvų kare aukojama daug kas, deja, neretai ir vaikai, kurie nejučia tampa įrankiu spausti sutuoktinį. Vaikai nuo to labai kenčia. Socialiniai darbuotojai tai pat jaučia tėvų spaudimą būti įtrauktais į tėvų tarpusavio kovą, palaikyti vieno ar iš  kito tėvų pusę. Tėvai, nepajėgia taikiai antrosios pusės įtikinti, kad su vaiku ar su antrąją puse elgtųsi taip, kaip pageidaujama. Mėgina priversti tai daryti specialistus.

                 Anksčiau socialiniai darbuotojai buvo įpratę dirbti su vienu iš tėvų, įprastai su mama, į jos pusę tada įsiklauso ir įsijaučia. Skyrybų atveju vienos pusės palaikymas tik gilina tėvų priešiškumą. Jei lygiavertiškai dirbama su abiem tėvais, tai dažnai reiškia, kad besiskiriantys tėvai gyvena skirtingose vietovėse ir su jais dirba du atskiri specialistai. Tėvai dažnai kreipiasi advokato paslaugų, kurie neragina susikalbėti, bet gina savo pusės interesus ir leidžiasi į teisines kovas, taip dar labiau komplikuodami esamą situaciją. Į tėvų kaltinimus ir ginčus įtraukiami ir kitų įstaigų specialistai: policija, Vaiko teisių tarnyba, gydytojai, mokytojai ir kt.

              Socialiniai darbuotojai jaučiasi bejėgiai, kadangi specialistai mato, kad nuo tėvų tarpusavio santykių priklauso vaiko gerbuvis, tačiau tėvai yra nepajėgūs susikalbėti. Vaikams tėvų konfliktai žalingi, tačiau darbuotojai pasigenda aiškumo, kokiu pagrindu remiantis raginti tėvus susikalbėti ir išgirsti vienam kitą. Pagalbos procese socialiniai darbuotojai mažai yra įtraukti į pagalbos vaikui teikimą, o kartais tėvai tokį bendravimą iš viso draudžia, dėl to į vaiko išgyvenimus specialistai yra daug mažiau įsitraukę, nes tuo metu tėvai galvoja tik apie save, bet ne apie vaiką, kuris išgyvena krizę dėl tėvų skyrybų. Socialiniai darbuotojai išklauso konfliktuojančias abi puses ir stokoja būdų rasti bendrą pagrindą sprendimų paieškai. Tada specialistai jaučiasi neatliepią tiek tėvų, tiek kitų asmenų lūkesčių. Socialiniai darbuotojai nepajėgia su tėvais dirbti taip, kad tėvai matytų, kaip savo elgesiu žeidžia savo vaiką.

          Besiskiriančios šeimos priešinasi, nepripažįsta savo problemų, meluoja, kaltina kitą iš sutuoktinių, vengia bendrauti su socialiniais darbuotojais, dėl ko specialistams kyla sunkumų planuojant ir teikiant pagalbą šeimoms. Socialiniai darbuotojai jaučia įtampą, baimę besilankant skyrybų procese esančiose šeimose, kadangi dažnai pasitaiko, kad susitikimai šeimos namuose yra filmuojami vaizdo kameromis, įrašinėjami pokalbiai. Taip pat iškyla sunkumų teikiant informaciją, konsultuojant skyrybininkus, jaučiamas jų pasyvumas priimant paslaugas, įsipareigojimų nevykdymas, išankstinė nuostata į socialinį darbuotoją. Prioritetinė paslauga besiskiriančioms šeimoms yra meditacija ir psichologo konsultacijos vaikams ir suaugusiems, tačiau neretai šių specialistų konsultacijų tenka laukti, dėl didelio jų darbo užimtumo. Socialiniai darbuotojai teikiantys paslaugas susiduria su sunkumais, nes pavykus įtikinti paslaugų gavėjus, kad jiems pagalba yra reikalinga, turi motyvuoti tų paslaugų laukti. Dėl to nukenčia socialines paslaugas teikiančių institucijų bei organizacijų įvaizdis, paslaugų gavėjai nepasitiki darbuotojais, dėl to sunku specialistams bendrauti ir pasiekti teigiamų pokyčių, nes bendravimas su šeima nėra grįstas tarpusavio pasitikėjimu.

        Darbas su  besiskiriančiomis šeimomis yra įvairiapusiškai sudėtingas, reikalaujantis didelės emocinės investicijos. Socialiniams darbuotojams dirbantiems su besiskiriančia šeima, tampa iššūkiu išlaikyti teigiamą profesionalo įvaizdį užtikrinant kokybiškas paslaugas paslaugų gavėjams. Darbuotojas dirbantis su tokiomis šeimomis patiria neigiamas emocijas, jaučiasi nekompetentingas, tai mažina jo darbo našumą, motyvaciją ir tolimesnę perspektyvą.

Šakių socialinių paslaugų centro paramos šeimai skyriaus

atvejo vadybininkė Raminta Orintienė

2024 m. liepos 1 d.