Kohabitacinėje šeimoje iškylančios socialinės problemos ir pagalbos poreikis jų sprendimui

Šeima yra didi vertybė, tai mūsų visuomenės rūpestis ir viltis. Tai tautos stabilumo, tęstinumo garantas, svarbi taikos ir ramybės kūrėja (Z. Bajoriūnas, 1997). Lietuvos Respublikos Konstitucijoje (1992) nurodoma, kad šeima yra visuomenės valstybės pagrindas. Tai neatsiejama kiekvieno iš mūsų dalis, tačiau visuomenėje vykstantys pokyčiai neaplenkia ir jos - daro didelę įtaką šeimos funkcionavimui.

Šiuolaikinės visuomenės nariai vis dažniau gyvena kohabitacijoje. V. Kanopienė (2015 m.) šį šeimos modelį apibūdina kaip skirtingų lyčių partnerių gyvenimą kartu - viename ūkyje, neįregistravus santuokos. Žmonės pasirenka tokį šeimos modelį dėl tokių priežasčių, kaip vaiko gimimo, kuomet tarpusavio santykiai dar nėra ilgalaikiai, taip pat dėl noro vienas kitą išbandyti šeimyniniame gyvenime, pasiliekant galimybę lengvai nutraukti nesėkmingus santykius arba dėl pirmenybės teikimo asmeninių poreikių patenkinimui, nei šeimos kūrimui. Dar viena iš priežasčių pasirinkti tokį šeimos modelį yra karjeros siekimas, noras gyventi finansinėje nepriklausomybėje. Kohabitacinė šeima kuriama prisiimant mažiau atsakomybės ir įsipareigojimų, ko pasėkoje susiduria su įvairiais sunkumais ir atsiranda pagalbos šeimai poreikis siekiant išsaugoti tarpusavio santykius ir šeimos funkcionavimą.

Teikiant socialinės priežiūros paslaugas šeimoms, pastebima, jog dažnai paslaugų gavėjai yra  kohabitacinės šeimos. Šiandieninėje visuomenėje šios šeimos vis dar jaučia socialinę atskirtį dėl savo pasirinktos šeimos modelio formos. Stipriai įsitvirtinęs tradicinės šeimos modelis dažnai iššaukia įvairius požiūrius į kohabitacinę šeimą. Gali būti, kad tai lemia skirtingų kartų įsitikinimai, vertybės, visuomenės narių bandymas smerkti asmenis, pasirinkusius tokį šeimos modelį. Kohabitacinėje šeimoje dažniau vyrauja ne vienodas tėvų atsakomybės prisiėmimas už savo vaiko gerovę. Atsakomybė siejama labiau su pareigų šeimoje nevykdymu, kuomet kalbama apie vaikų priežiūrą, rūpinimąsi jais, tėvų vaidmenų prisiėmimą. Valstybinėje šeimos politikos koncepcijoje (2008) minimos pareigų šeimoje suderinamumo problemos su kuriomis siejasi ir atsakomybės neprisiėmimas. Kaip problema išryškėja ir nesaugumo jausmas vieno iš šeimos nario, tarkime vieno asmens nepasitikėjimas savo gyvenimo draugu, galbūt jis jaučiasi nesaugus gyvendamas antros pusės būste. Dar viena problema, tai pasireiškiantis polinkis į lengvabūdišką elgesį, kuomet vienas iš šeimos narių teikia pirmenybę savo asmeniniam laisvalaikiui, o ne šeimai, bendriems užsiėmimams kartu. Ne ką mažiau svarbesnė problema  – smurtas artimoje aplinkoje, kurį įtakoja vyraujančios konfliktinės situacijos šeimoje, tuomet tarpusavio santykiuose padidėja nepasitikėjimas ir nusivylimas vienas kitu, jaučiama antrosios pusės baimė. Ne ką mažiau svarbesnė problema – materialinių poreikių nepatenkinimas, tai – neatsiejama šiuolaikinės visuomenės problema. Siekiant pakankamai turėti pinigų reikia abiems šeimos nariams daug ir sunkiai dirbti, dėl to kenčia tarpusavio santykiai. Finansų nepakankamumas šeimoms trukdo gyventi oriai, jie negali leisti sau patenkinti savo elementarių poreikių. Jie priversti taupyti, save riboti. Dažnai tokio tipo šeimose bendrai gyvenantys asmenys vengia siekti bendrų tikslų, išsiskiria jų asmeniniai poreikiai.

Su tam tikrais sunkumais susiduria kiekviena šeima, tačiau dirbant socialinį darbą su šeimomis, pastebima, jog kohabitacinėse šeimose dažniau vyrauja didesnis kompleksinių paslaugų poreikis. Socialiniai darbuotojai teikia informavimo, konsultavimo, tarpininkavimo dėl reikiamų pagalbos priemonių ir atstovavimo paslaugas. Kohabitacinėse šeimose socialiniams darbuotojams tenka labiau didinti šeimos narių motyvaciją skatinant glaudesnį šeimos narių tarpusavio santykį, stiprinant jų kaip šeimos funkcionavimą. Kadangi dažnai bendrai gyvenantys asmenys yra linkę pasirinkti lengvesnį kelią – nutraukti santykius, nei dėti pastangas jų išsaugojimui. Neretai tenka įgalinti asmenis prisiimti tam tikrus vaidmenis šeimoje, prisiimti atsakomybę, vykdyti tam tikras numatytas pareigas, kurios yra būdingos šeimoje. Socialinis darbuotojas, atsižvelgdamas į šeimos narių poreikius, nukreipia juos, kuria linkme jie turėtų eiti siekiant savo šeimos gerovės. Dirbant socialinį darbą su šeimomis, socialinis darbuotojas išlieka empatiškas šeimos modelio pasirinkimui, jo tikslas yra išsaugoti šeimą ir jos funkcionavimą.

Parengė socialinė darbuotoja dirbanti su šeimomis Jolanta Balkojytė