Kviečiame skaityti interviu su mergina, kuri augos globėjų šeimoje. Interviu atliko globos centro koordinatorė Iveta Demeniūtė.

Pirmoji kelionė į globėjų šeimą dažnai prasideda ne nuo džiaugsmo, o nuo ašarų. Taip buvo ir šiai mergaitei, kuri į naujus namus atvyko būdama vos dešimties. Iš pradžių – nežinomybė, baimė, skausmingas atsisveikinimas, bet būtent tada prasidėjo tikrasis virsmas – lėtas, trapus, tačiau labai tikras. „Atsimenu, kaip visą kelią verkiau. Moteris, kuri mane vežė, nupirko ledų, bet aš juos valgiau per ašaras.“ – sako ji. Atvykusi į globėjų namus jautėsi pasimetusi, supykusi ant pasaulio. Vis dėlto nuo pat pirmų akimirkų ją pasitiko šiluma – tėčio apkabinimas, sesės šypsena. „Atrodė, kad pirmą kartą mato, bet vis tiek iškart apsikabino. Suprato, kad man labai sunku.“ Nuo pat pradžių tuose pačiuose namuose augo ir kita merginos sesuo. Nors jų ryšys nebuvo paprastas, tačiau tai tapo dar viena galimybe išmokti pasitikėti ir kurti artimus santykius.

Ryšys, kuris neateina per vieną dieną

Ryšys tarp vaiko ir naujos šeimos niekada neužsimezga per vieną dieną. Reikia laiko, kad gimtų pasitikėjimas, kad baimę ir atsargumą pakeistų saugumo jausmas. Tam reikia mažų kasdienių žingsnių – net ir tada, kai viduje viskas maišosi. Ši istorija – apie tai, kaip pamažu gimsta tikras artumas. Naujų santykių kūrimas nebuvo greitas. Viskas vyko mažais žingsniais – kartais tyliai, kartais su prieštaravimais. „Man buvo keista, kad staiga iš manęs kažko reikalauja – mokytis, būti tvarkingai. Iki tol gyvenau taip, kaip išėjo, niekas nelabai ko tikėjosi.“ „Mūsų ryšys mezgėsi labai lėtai... Bet po truputį jie mane mokino, kiekvieną dieną, mes vis labiau artėjom. Aš anksti pradėjau juos vadinti mama ir tėčiu.“

Didžiausias lūžis įvyko vieną vakarą.„Atsimenu, gulėjau lovoje, mama atėjo palinkėti labanakt. Ir tada aš pirmą kartą pasakiau – labanakt, mama. Ji labai apsidžiaugė.“

Pastangos, kurios keičia gyvenimus

Ji vis labiau norėjo tapti verta žmonių, kurie ją priėmė. Meilė, kurią gavo, virto pastangomis, kurios šiandien kuria jos savarankišką gyvenimą. „Labai norėjau, kad jie manimi didžiuotųsi. Norėjau būti verta jų meilės“, – sako mergina.

Mama man visada padėjo, kartu repetuodavom skaitovų konkursams. Laikui bėgant, mergina ėmė vis drąsiau priimti sprendimus pati – žinodama, kad šeima visada palaikys, net jei jų nuomonės išsiskirs.  „Aš pasirinkau studijuoti Vilniuje, tėvai norėjo Kaune, bet jie priėmė mano sprendimą.“ Nors dabar jų kasdienybė atskira, ryšys su šeima išliko stiprus. Atstumas nesumažino artumo – priešingai, padėjo geriau suprasti vieniems kitus. „Grįžtu savaitgaliais į namus, mes susiplanuojam veiklų. Ryšys liko artimas. Atstumas padėjo apsišlifuoti.“

Seserystė, kuri bręsta kartu

Šioje šeimoje – dvi sesės, atėjusios skirtingu metu, bet augančios kartu. Iš pradžių tarp jų netrūko kivirčų, bet laikui bėgant, mažais žingsniais, gimsta tikra seserystė. Šiandien jos mokosi viena kitą priimti, kurti pasitikėjimą ir dalintis tuo, kas svarbiausia. „Mes, kai buvom mažesnės, labai pykomės... Bet dabar pradėjau ją suprast, po truputį ji man pasakoja tokius dalykus, kurių anksčiau nepasakodavo. Stengiuosi su ja susikurti tokią aplinką, kad ji pasitikėtų manim ir galėtų pasakyti tam tikrus dalykus.“

Prisidėjimas prie šeimos

Šeima jai davė ne tik namus, bet ir galimybę įsitraukti į kasdienį šeimos gyvenimą. Darbai, kuriuos atliko, tapo būdu įrodyti sau ir kitiems, kad ji gali prisidėti prie šeimos gerovės. Kiekviena pareiga – dar vienas žingsnis į savarankiškumą. „Pradėjau dirbti kartu su jais, padėjau jų versle. Iš pradžių kambarius tvarkydavau, dabar esu padavėja.“ Laikui bėgant ji vis labiau tapo šeimos dalimi – ne tik širdimi, bet ir darbais. Prisidėdama prie kasdienių veiklų, ji jautėsi reikalinga ir įvertinta.„Tėvai mokina mane, kaip pačiai tvarkytis su renginiais... gal kažkada galėčiau vadovauti verslui. Jie visada mane palaiko. Kartais atrodo, kad nebegaliu, bet jie stumia pirmyn.“

Šiandien – nauja pradžia

Šiandien ji jau suaugusi. Santykiai su globėjais išliko artimi, tikri. „Jie – mano šeima“, – tvirtai sako ji.

„Aš dabar su šypsena atsimenu save dešimties metų ir atrodo noriu sau pasakyti, kad mums pavyko.“

Jos istorija – viena iš daugelio, tačiau tokia pat svarbi. Už kiekvieno sprendimo globoti slypi ne tik dokumentai ar formalumai. Slypi žmogaus gyvenimas, jo galimybė keistis, augti, vėl patikėti, kad yra mylimas. Ir kartais viskas prasideda nuo vieno žodžio – ištarto tyliai, bet iš visos širdies. Dabar, pažvelgusi atgal, ji turi žinutę tiems, kurie šiandien išgyvena tai, ką ji patyrė vaikystėje.

 „Svarbiausia – nebijoti ir nepasiduoti. Pokyčiai gąsdina, bet jie gali atnešti labai daug gero. Nors pradžioje atrodo labai sunku, laikui bėgant viskas pradeda šviesėti. Aš norėčiau palinkėti kiekvienam vaikui išlikti drąsiam, net jei ir baisu, ir neleisti liūdesiui stabdyti. Tiesiog kabinkitės į gyvenimą. Stenkitės, tikėkit, ir viskas tikrai gali pavykti.“

Jei svarstote apie galimybę globoti vaiką, kreipkitės į Šakių socialinių paslaugų centro Globos centrą tel. +370 657 54561.