Šeima yra pirmoji ir viena svarbiausių aplinkų, kurioje formuojasi vaiko emocinis saugumas, socialiniai įgūdžiai, gebėjimas kurti santykius ir pasitikėti aplinkiniais. Vaiko gerovei svarbus ne tik tinkamas fizinių poreikių užtikrinimas, bet ir stabili, palaikanti bei saugi emocinė aplinka. Šeimai išgyvenant krizinius laikotarpius, tokius kaip tėvų skyrybos ar ilgalaikiai tarpusavio konfliktai, pokyčius patiria visi šeimos nariai. Vis dėlto svarbu pažymėti, kad pats tėvų išsiskyrimas nebūtinai yra pagrindinė priežastis, lemianti neigiamas pasekmes vaikui. Daug didesnę įtaką vaiko emocinei gerovei dažnai daro tėvų tarpusavio santykių pobūdis po skyrybų – konfliktų intensyvumas, nesugebėjimas bendradarbiauti, vaiko įtraukimas į suaugusiųjų problemas. Socialinio darbo su šeimomis praktikoje dažnai pastebima, kad tėvams po skyrybų tampa sudėtinga atskirti asmenines nuoskaudas nuo atsakomybės už vaiką. Tokiose situacijose vaikas gali tapti tarpininku tarp tėvų, patirti emocinę įtampą ar jaustis atsakingas už suaugusiųjų tarpusavio santykius.
Vaiko emocinė raida glaudžiai susijusi su šeimos aplinka ir santykiais su artimiausiais žmonėmis. Vaikui būtina jaustis saugiam, mylimam ir priimamam abiejų tėvų. Net ir pasikeitus šeimos struktūrai, vaikui išlieka poreikis palaikyti ryšį su abiem tėvais, jei tai neprieštarauja jo geriausiems interesams. Tėvų skyrybų laikotarpiu vaikas gali išgyventi įvairius jausmus: liūdesį, pyktį, nerimą, kaltę, nesaugumo jausmą. Vaiko reakcija priklauso nuo jo amžiaus, individualių savybių, šeimos santykių bei nuo to, kaip suaugusieji geba spręsti susidariusią situaciją. Vaikams didžiausią neigiamą poveikį dažniausiai daro ne pats skyrybų faktas, o ilgalaikiai ir intensyvūs tėvų konfliktai. Nuolatinė įtampa šeimoje gali turėti įtakos vaiko emocijų reguliavimui, elgesiui, mokymosi rezultatams ir santykiams su kitais žmonėmis. Vaikas, nuolat matydamas tėvų konfliktus ar girdėdamas neigiamus pasisakymus apie vieną iš tėvų, gali pradėti jaustis nesaugiai. Jis gali manyti, kad turi pasirinkti vieną pusę arba kad yra atsakingas už tėvų santykių problemas. Tokia emocinė našta vaikui yra per didelė, nes spręsti suaugusiųjų tarpusavio konfliktų jis nėra pasirengęs.
Viena iš dažniausiai pasitaikančių problemų po tėvų skyrybų – vaiko įtraukimas į tėvų tarpusavio nesutarimus. Kai tėvai nesugeba tiesiogiai bendrauti, vaikas kartais tampa tarpininku perduodant informaciją. Socialinio darbo praktikoje pasitaiko situacijų, kai tėvai tarpusavyje neperduoda svarbios informacijos apie vaiką – jo sveikatą, ugdymą, kasdienius poreikius ar svarbius gyvenimo įvykius. Tokiais atvejais vaikas gali atsidurti situacijoje, kurioje jam tenka ne pagal amžių prisiimti daug atsakomybių. Kartais vaiko elgesys tokiose situacijose gali būti vertinamas kaip manipuliavimas. Tačiau svarbu suprasti, kad vaikas dažnai taip reaguoja ne todėl, kad sąmoningai siekia kontroliuoti situaciją, o todėl, kad bando prisitaikyti prie jam sudėtingų aplinkybių. Vaikas gali ieškoti būdų, kaip išvengti tėvų konflikto, gauti dėmesio ar jaustis saugiau. Kita sudėtinga situacija – kai vienas iš tėvų dėl neišspręstų emocijų ar išlikusių nuoskaudų po skyrybų neigiamai kalba apie kitą tėvą vaikui girdint. Tokiu atveju vaikas patiria lojalumo konfliktą – jis myli abu tėvus, tačiau gali jausti, kad palaikydamas vieną iš jų įskaudina kitą. Vaikui svarbu suteikti galimybę išlaikyti saugų ryšį su abiem tėvais ir nesudaryti sąlygų jam tapti suaugusiųjų konflikto dalimi.
Socialinis darbuotojas, dirbantis su šeimomis, atlieka svarbų vaidmenį padėdamas šeimai kriziniu laikotarpiu. Specialisto tikslas nėra išspręsti tėvų tarpusavio santykius, tačiau svarbu padėti jiems suprasti jų elgesio poveikį vaikui ir skatinti sprendimus priimti atsižvelgiant į geriausius vaiko interesus. Vienas pagrindinių socialinio darbuotojo uždavinių – stiprinti tėvų gebėjimą bendradarbiauti. Net ir pasibaigus poros santykiams, tėvai išlieka atsakingi už vaiko emocinę gerovę. Todėl svarbu skatinti juos dalytis informacija apie vaiką, laikytis susitarimų, spręsti su vaiku susijusius klausimus konstruktyviai. Dirbant su šeima taikomi įvairūs socialinio darbo metodai: individualus konsultavimas, šeimos situacijos vertinimas, motyvacinis pokalbis, tarpininkavimas, problemų sprendimo metodas, bendradarbiavimas su kitais specialistais. Socialiniam darbuotojui svarbu nevertinti šeimos situacijos vien tik pagal tėvų tarpusavio konfliktą. Būtina atsižvelgti į kiekvieno šeimos nario poreikius, vaiko amžių, emocinę būklę, šeimos stiprybes ir galimus pagalbos išteklius. Praktikoje pastebima, kad tėvams dažnai reikia pagalbos suprasti, jog jų neišspręstos emocijos ar tarpusavio nuoskaudos neturėtų tapti vaiko kasdienybės dalimi. Socialinio darbuotojo pagalba gali padėti šeimai pereiti nuo kaltinimų ir konfliktų prie bendrų sprendimų paieškos. Socialinio darbo su šeimomis patirtis rodo, kad kiekviena šeimos situacija yra individuali ir reikalauja kompleksiško vertinimo. Kai kuriose šeimose pagrindinis sunkumas būna ne pats skyrybų faktas, o tai, kad tėvai po santykių nutrūkimo nesugeba sukurti naujo bendravimo modelio, orientuoto į vaiko poreikius. Pasitaiko situacijų, kai vienas iš tėvų ar abu tėvai dėl patirtų nuoskaudų sunkiai priima pokyčius ir toliau sprendžia tarpusavio santykių problemas per vaiką. Tokiose situacijose svarbu padėti tėvams suvokti, kad vaikas neturi būti jų konfliktų dalyvis. Socialinio darbuotojo darbe svarbu išlaikyti neutralumą, kurti pasitikėjimu grįstą santykį su šeima ir padėti tėvams pamatyti situaciją iš vaiko perspektyvos. Kartais vien gebėjimas išklausyti, suteikti tinkamą informaciją ir padėti tėvams atrasti konstruktyvius sprendimus gali sumažinti įtampą šeimoje.
Siekiant sumažinti neigiamą tėvų konfliktų poveikį vaikui, rekomenduojama:
- vengti konfliktų ir neigiamų pasisakymų apie kitą tėvą vaiko akivaizdoje;
- nenaudoti vaiko kaip tarpininko perduodant informaciją;
- spręsti su vaiku susijusius klausimus tiesiogiai su kitu tėvu;
- išlaikyti vaikui aiškią ir stabilią kasdienybę;
- atsižvelgti į vaiko jausmus ir išklausyti jo nuomonę;
- prireikus kreiptis pagalbos į specialistus.
Svarbiausia – nepamiršti, kad nors poros santykiai gali pasibaigti, tėvystės atsakomybė išlieka.
Tėvų skyrybos yra reikšmingas pokytis šeimos gyvenime, tačiau didžiausią žalą vaiko emocinei gerovei dažniausiai sukelia ne pats išsiskyrimas, o ilgalaikiai konfliktai, negebėjimas bendradarbiauti ir vaiko įtraukimas į suaugusiųjų problemas. Vaikui būtina saugi aplinka, emocinis stabilumas ir galimybė palaikyti pozityvų ryšį su abiem tėvais. Tėvų gebėjimas atskirti asmeninius nesutarimus nuo atsakomybės už vaiką yra vienas svarbiausių veiksnių, padedančių vaikui lengviau išgyventi šeimos pokyčius. Socialinis darbuotojas, dirbantis su šeimomis, atlieka svarbų vaidmenį padėdamas šeimai kriziniu laikotarpiu, stiprindamas tėvų bendradarbiavimą ir skatindamas sprendimus, orientuotus į geriausius vaiko interesus.
Straipsnį parengė: socialinė darbuotoja dirbanti su šeima Laura Sabaliauskaitė