Šeimų, auginančių vaikus su negalia, problemos ir poreikiai

Tai, kad vaikas yra kitoks pirmieji pastebi jo tėvai, kuriems dažniausiai tai būna šokiruojanti patirtis, bet kokiu atveju sąlygojanti gyvenimo pokyčius bei įvairius sunkumus. Butkevičienė (2001) nurodo, kad šeimos auginančios vaikus su negalia dažniausiai susiduria su stresą ir įtampą keliančiomis situacijomis dėl nuolat kylančių klausimų: kokios pagalbos vaikui sulauksime iš aplinkos, kaip jis augs, kaip ir kur jis mokysis, kas bus su vaiku, kai mes pasensime ar mirsime? Anot Ruškaus (2002) šeimos nariams stresą ir įtampą kelia ne tiek pats faktas – vaiko negalia, bet ir to fakto sureikšminimas. Mori ( cituota iš Gudonis ir Novogrodskienė, 2000) teigia, kad šeima auginanti vaiką su negalia, susiduria su 13 jausmų gama: šoku, netikėjimu tuo, kas įvyko, painiava, sumišimu, kalte, depresija, pykčiu, sielvartu, panika, vienatve, neigimu, neviltimi, išsekimu, supratimu.

Taigi, atsiradus vaikui su negalia šeimoje, šeimos nariai gali susirgti depresija, liautis gerbti save, jausti didelį nerimą, gali atsirasti nepasitenkinimas tiek asmeniu, tiek šeimyniniu gyvenimu. Šeima susiduria su daugeliu problemų.

Pirma, vaiko negalia turi neigiamos įtakos šeimos tarpusavio santykiams. Leliūgienė (2012) nurodo, kad vienose šeimose yra susitaikoma su vaiko diagnoze ir prisiimama atsakomybė už vaiko gerovę tiek iš motinos, tiek iš tėvo pusės, kitos šeimos tiesiog to neatlaiko ir išyra, paliekant atsakomybę ant vieno iš tėvų, dažniausiai motinų pečių.

Antra, vaiko negalia pakeičia draugų ratą šeimoje ir keičia požiūrį į šeimą. Vieni ima bendrauti labai atsargiai, kiti iš viso pradeda vengti bendravimo su šeima, treti neleidžia savo vaikams bendrauti su neįgaliu vaiku.

Trečia, šeimos, auginančios vaikus su negalia, vengia santykio su aplinka ir didina šeimos socialinę atskirtį. Pagrindinė to priežastis -  visuomenė turi per mažai informacijos apie neįgalius vaikus, dėl to prisigalvoja visokiausių dalykų, pvz. tokių, kaip neįgalus vaikas yra agresyvus ir pan.

Ketvirta,  darbo praradimas ir finansiniai sunkumai. Dėl nuolatinės neįgalaus vaiko priežiūros, ypač jei negalia yra kompleksinė, vienas iš tėvų praranda darbą, tai skurdina šeimą, o dėl sutrikusių svarbiausių poreikių patenkinimo šeima stumiama į neviltį, atsiranda papildomų psichologinių, socialinių problemų.

Penkta, daro neigiamą įtaką sveikatai. Auginant vaiką su negalia, prarandamas laiko pojūtis, kuris trukdo pasirūpinti savimi: valgoma nereguliariai, nepakankamai miegama, nesportuojama ir pan. Visa tai daro neigiamą įtaką tiek fizinei, tiek psichinei sveikatai.

Gyvenimas su neįgaliu vaiku turi didelį poveikį visai šeimai. Paprastai tokios šeimos tikisi pagalbos iš aplinkos, tam, kad funkcionuotų socialiniame gyvenime kaip ir anksčiau ir tam, kad galėtų patenkinti specifinius poreikius. Yra išskiriami trys šeimų, auginančių vaikus su negalia, specifiniai poreikiai, kurių patenkinimas padėtų susidoroti  ir sumažinti iškilusiais problemas, tai:

• Bendravimo poreikis. Tai poreikis būti konsultuojamiems ir įtrauktiems į diskusijas apie vaiko su negalia galimybes integruotis bendruomenėje, taip pat, tai efektyvaus bendradarbiavimo tarp įvairių institucijų poreikis. Šio poreikio patenkinimas mažina šeimos socialinę atskirtį.
• Teigiamo ryšio tarp visų šeimos narių poreikis. Šis poreikis ne tik kiekvieną šeimos narį palaiko, stiprina ryšį, bet ir padeda įveikti iššūkius, kurie užklupo šeimą, auginančią vaiką su negalia. Šio poreikio tenkinimas stiprina šeimos tarpusavio santykius.
• Informacijos poreikis apie prieinamas socialines paslaugas tiek vaikui su negalia, tiek jo šeimos nariams, apie teikiamą valstybės paramą, apie teikiamą pagalbą gyvenant bendruomenėje, apie vaiko su negalia ugdymo galimybes ir pan. Šio poreikio tenkinimas suteikia šeimos, kurioje auga vaikas su negalia, nariams galimybę dalyvauti darbo rinkoje, bendrauti su draugais, sportuoti ir pan.
• Finansinis poreikis, kuris leidžia naudotis finansinėmis pagalbos priemonėmis – tikslinėmis išmokomis ir socialine pinigine parama.
• Socialinių paslaugų poreikis. Socialinės paslaugos – tai stacionarios, bendruomeninės, pagalbos namuose, renginiuose, slaugos ir kt. į pagalbą bei paramą orientuotos paslaugos. Šio poreikio tenkinimas suteiks galimybių maksimaliai lavinti vaiko su negalia gebėjimą savarankiškai gyventi visuomenėje.

Labai svarbu akcentuoti, kad šeimų, auginančių vaikus su negalia, specialūs ir socialiniai poreikiai turi savybę kisti, keičiantis situacijai, pvz., vaikas auga, keičiasi jo amžiaus tarpsniai.

Taigi galima, teigti, kad visos specifinės problemos, su kuriomis susiduria šeima, auginanti vaiką su negalia, turi įtakos tėvų gyvenimo būdų ir būsimų santykių bei šeimos struktūros santykių kokybei, tėvų laiko ir finansinių išteklių pasiskirstymui sveikiems ir nesveikiems vaikams, jų tėvystės praktikai, jų lūkesčiams dėl ateities. Specifines šeimos problemas gali sušvelninti specifinių ir socialinių šeimos, kurioje auga neįgalus vaikas, poreikių patenkinimas.

Socialinė darbuotoja dirbanti su šeima, Lidija Masaitienė

Šiuolaikiniame nuolat besikeičiančiame pasaulyje, kuriame vyrauja nestabilumas, ekonominės krizės ir kitos grėsmės, socialinis darbas užima vis svarbesnę vietą žmogaus  gyvenime. Socialinis darbas prisideda prie smurto artimoje aplinkoje, socialinės atskirties ir skurdo mažinimo, padeda rasti konstruktyvias išeitis krizinėse situacijose, turi teigiamos įtakos kuriant geresnę visuomenės psichologinę sveikatą. 

Socialinis darbas yra veikla, kurios pagrindinis tikslas – padėti žmonėms, kurie susiduria su sunkumais gyvenime ir nepajėgia efektyviai prisitaikyti prie visuomenės reikalavimų. Intensyvus šiuolaikinio gyvenimo ritmas ir aplinka sąlygoja aplinkybes, jog šeimos, nesugebančios prisitaikyti prie sparčios gyvenimo kaitos, patiria sunkiai savarankiškai išsprendžiamas problemas, kurios sąlygoja šeimų tapimą paslaugų gavėjais. Šeima turinti problemų apibūdinama kaip šeima, kurioje narių bendradarbiavimas ir emocinis bendravimas yra sutrikę ir kurios neigiama aplinka neskatina sveiko ir produktyvaus asmenybės augimo ir vystymosi.

Probleminių šeimų formavimosi priežastys yra labai įvairios, tačiau pagrindinės yra: materialiniai sunkumai, smurtas artimoje aplinkoje, alkoholio vartojimas, nedarbas, sutrikę tarpasmeniniai santykiai, socialinių įgūdžių stoka. Šios priežastys yra glaudžiai susijusios ir dažnai nulemia viena kitą.

Šeimoms, neturinčioms vidinių resursų pakeisti sudėtingą situaciją, reikalinga socialinių darbuotojų ir kitų specialistų pagalba, kuri sunkumus patiriančioms šeimoms reglamentuota Atvejo vadybos tvarkos apraše (2018). Įsigaliojus šiam teisės aktui, pagalba teikiama šeimoms jų pačių prašymu arba pagalbos teikimas inicijuojamas pagalbą vaikams ir/ar šeimoms organizuojančių ir teikiančių įstaigų prašymu, kai įvertinama, kad vaikams ir/ar šeimai reikalinga kompleksinė pagalba. Pradėjus teikti šeimoms socialinės priežiūros paslaugą, socialiniai darbuotojai tampa pagrindiniais pagalbos teikėjais.

Siekiant išspręsti šeimoje vyraujančias problemas socialinis darbuotojas bendradarbiauja su kitais specialistais, organizuoja ir teikia būtiną pagalbą, vykdo intervenciją. Intervencija suprantama kaip tikslingas socialinio darbuotojo elgesys, kai siekiama teigiamų pokyčių šeimos gyvenime, kurie leistų užtikrinti efektyvų šeimos funkcionavimą.

Socialinis darbuotojas dirba socialinį darbą su vaiku ir šeima, juos konsultuojant individualiai ir grupėmis, teikia emocinę bei socialinę pagalbą, siekia  didinti šeimos motyvaciją dalyvauti kompleksinės pagalbos ar prevencinės pagalbos teikimo procese, pozityvios tėvystės mokymuose, šeimos stiprinimo programose, nesmurtinio elgesio mokymo programose, priklausomybės ligų gydymo ir kitose programose, taip pat teikia šeimai reikalingą informaciją ir žinias, ugdo tėvystės įgūdžius, socialinius įgūdžius, skatina glaudesnį šeimos santykį su socialine aplinka, organizuoja šeimų pagalbos sau grupes bei teikia kitą  prevencinę pagalbą.

Darbuotojas tarpininkauja ir atstovauja šeimoms, siekdamas gerinti šeimos/vaiko gyvenimo kokybę, siekia socialinio pokyčio, taip pat profesinėje veikloje gina žmogaus teises ir atstovauja šeimoms, didina jų socialinį įtraukimą ir stiprina solidarumą bei socialinį teisingumą.

Dirbant su šeimomis socialinis darbuotojas laikosi konfidencialumo, vadovaujasi žmogiškomis vertybėmis, abipusės pagarbos, tarpusavio bendradarbiavimo principais, planuoja ir teikia socialinę pagalbą šeimoms ir vaikams.

Socialiniame darbe yra labai svarbus darbuotojo ir kliento santykis, kuris jau užsimezga pagalbos klientui proceso pradžioje, teikiant paslaugas šeimai svarbu užmegzti su klientu pasitikėjimu grindžiamus santykius, tačiau dažnai pastebima, kad jų nepasitikėjimas ir priešiškumas trukdo darbuotojui užmegzti kokybiškus santykius su šeimų nariais ir teikti jiems būtinas paslaugas.

Sunkumus patiriančios šeimos dažnai stokoja motyvacijos spręsti savo problemas, neigia turintys problemų, galvoja, kad atvirai kalbėti apie tai yra nepriimtina, yra pripratusios prie sau įprasto gyvenimo būdo ir nemato prasmės jį keisti, todėl bet kokia intervencija yra vertinama priešiškai. Socialinis darbuotojas dirbantis su šeima neretai sulaukia priešiškumo, priešiškai žiūrima į teikiamą pagalbą ir į specialisto bandymus keisti kelių kartų suformuotą gyvenimo būdą.

Dažnai socialiniai darbuotojai susiduria ir su šeimų nesupratimu, kas yra socialinis darbuotojas, kokie yra socialinės pagalbos tikslai, kokia teikiamų paslaugų nauda ir dėl tokio informacijos trūkumo nepasitiki specialistais.

Socialinis darbas su probleminėmis šeimomis yra įvairiapusiškai sudėtingas, reikalaujantis didžiulės darbuotojo emocinės investicijos, dažnai sudėtingos situacijos kelia grėsmę psichologiniam ir fiziniam jų saugumui.

Nepaisant patiriamų sunkumų socialinio darbuotojo pagrindinis tikslas  – ugdyti šeimos narių socialinius įgūdžius ir motyvaciją kurti saugią, sveiką, darnią aplinką šeimos aplinkoje, palaikyti socialinius ryšius su visuomene ir užtikrinti šeimoje augančių vaikų visapusį vystymąsi ir ugdymą. Taip pat siekiama, kad turinčios problemų šeimos stiprintų gebėjimus ir galimybes savarankiškai spręsti iškilusias socialines problemas, įveiktų socialinę atskirtį.

Socialinis darbas leidžia tobulėti abiems pusėms – darbuotojui - profesionalia prasme, kaupiant patirtį ir gilinantis į profesinius vaidmenis, o klientui – socializuojantis ir keičiant pasaulėžiūrą bei vertybes. Socialinio darbuotojo vaidmens kokybė priklauso nuo sukauptos darbinės patirties ir asmeninių, kaip profesionalo savybių, o pasirinkimą įtakoja esama situacija ir sprendimas, kuris klientui užtikrina efektyviausią pagalbą. Socialinis darbuotojas savo darbe atsižvelgia į atskiras dalis, aplinkos santykius ir visą visumą. Dažniausiai socialinis darbuotojas vienu metu atlieka ne vieną, o kelis vaidmenis, bet visi jo vaidmenys yra susiję su siekiu spręsti paslaugų gavėjų socialines problemas, normalizuoti šeimos gyvenimą, atkurti šeimos vidinį potencialą, gebėjimą prisitaikyti prie visuomenės reikalavimų ir vykdyti svarbius, optimaliai funkcionuojančioms šeimai keliamus reikalavimus.

Straipsnį parengė socialinė darbuotoja dirbanti su šeimomis Aida Globienė.

Kohabitacinėje šeimoje iškylančios socialinės problemos ir pagalbos poreikis jų sprendimui

Šeima yra didi vertybė, tai mūsų visuomenės rūpestis ir viltis. Tai tautos stabilumo, tęstinumo garantas, svarbi taikos ir ramybės kūrėja (Z. Bajoriūnas, 1997). Lietuvos Respublikos Konstitucijoje (1992) nurodoma, kad šeima yra visuomenės valstybės pagrindas. Tai neatsiejama kiekvieno iš mūsų dalis, tačiau visuomenėje vykstantys pokyčiai neaplenkia ir jos - daro didelę įtaką šeimos funkcionavimui.

Šiuolaikinės visuomenės nariai vis dažniau gyvena kohabitacijoje. V. Kanopienė (2015 m.) šį šeimos modelį apibūdina kaip skirtingų lyčių partnerių gyvenimą kartu - viename ūkyje, neįregistravus santuokos. Žmonės pasirenka tokį šeimos modelį dėl tokių priežasčių, kaip vaiko gimimo, kuomet tarpusavio santykiai dar nėra ilgalaikiai, taip pat dėl noro vienas kitą išbandyti šeimyniniame gyvenime, pasiliekant galimybę lengvai nutraukti nesėkmingus santykius arba dėl pirmenybės teikimo asmeninių poreikių patenkinimui, nei šeimos kūrimui. Dar viena iš priežasčių pasirinkti tokį šeimos modelį yra karjeros siekimas, noras gyventi finansinėje nepriklausomybėje. Kohabitacinė šeima kuriama prisiimant mažiau atsakomybės ir įsipareigojimų, ko pasėkoje susiduria su įvairiais sunkumais ir atsiranda pagalbos šeimai poreikis siekiant išsaugoti tarpusavio santykius ir šeimos funkcionavimą.

Teikiant socialinės priežiūros paslaugas šeimoms, pastebima, jog dažnai paslaugų gavėjai yra  kohabitacinės šeimos. Šiandieninėje visuomenėje šios šeimos vis dar jaučia socialinę atskirtį dėl savo pasirinktos šeimos modelio formos. Stipriai įsitvirtinęs tradicinės šeimos modelis dažnai iššaukia įvairius požiūrius į kohabitacinę šeimą. Gali būti, kad tai lemia skirtingų kartų įsitikinimai, vertybės, visuomenės narių bandymas smerkti asmenis, pasirinkusius tokį šeimos modelį. Kohabitacinėje šeimoje dažniau vyrauja ne vienodas tėvų atsakomybės prisiėmimas už savo vaiko gerovę. Atsakomybė siejama labiau su pareigų šeimoje nevykdymu, kuomet kalbama apie vaikų priežiūrą, rūpinimąsi jais, tėvų vaidmenų prisiėmimą. Valstybinėje šeimos politikos koncepcijoje (2008) minimos pareigų šeimoje suderinamumo problemos su kuriomis siejasi ir atsakomybės neprisiėmimas. Kaip problema išryškėja ir nesaugumo jausmas vieno iš šeimos nario, tarkime vieno asmens nepasitikėjimas savo gyvenimo draugu, galbūt jis jaučiasi nesaugus gyvendamas antros pusės būste. Dar viena problema, tai pasireiškiantis polinkis į lengvabūdišką elgesį, kuomet vienas iš šeimos narių teikia pirmenybę savo asmeniniam laisvalaikiui, o ne šeimai, bendriems užsiėmimams kartu. Ne ką mažiau svarbesnė problema  – smurtas artimoje aplinkoje, kurį įtakoja vyraujančios konfliktinės situacijos šeimoje, tuomet tarpusavio santykiuose padidėja nepasitikėjimas ir nusivylimas vienas kitu, jaučiama antrosios pusės baimė. Ne ką mažiau svarbesnė problema – materialinių poreikių nepatenkinimas, tai – neatsiejama šiuolaikinės visuomenės problema. Siekiant pakankamai turėti pinigų reikia abiems šeimos nariams daug ir sunkiai dirbti, dėl to kenčia tarpusavio santykiai. Finansų nepakankamumas šeimoms trukdo gyventi oriai, jie negali leisti sau patenkinti savo elementarių poreikių. Jie priversti taupyti, save riboti. Dažnai tokio tipo šeimose bendrai gyvenantys asmenys vengia siekti bendrų tikslų, išsiskiria jų asmeniniai poreikiai.

Su tam tikrais sunkumais susiduria kiekviena šeima, tačiau dirbant socialinį darbą su šeimomis, pastebima, jog kohabitacinėse šeimose dažniau vyrauja didesnis kompleksinių paslaugų poreikis. Socialiniai darbuotojai teikia informavimo, konsultavimo, tarpininkavimo dėl reikiamų pagalbos priemonių ir atstovavimo paslaugas. Kohabitacinėse šeimose socialiniams darbuotojams tenka labiau didinti šeimos narių motyvaciją skatinant glaudesnį šeimos narių tarpusavio santykį, stiprinant jų kaip šeimos funkcionavimą. Kadangi dažnai bendrai gyvenantys asmenys yra linkę pasirinkti lengvesnį kelią – nutraukti santykius, nei dėti pastangas jų išsaugojimui. Neretai tenka įgalinti asmenis prisiimti tam tikrus vaidmenis šeimoje, prisiimti atsakomybę, vykdyti tam tikras numatytas pareigas, kurios yra būdingos šeimoje. Socialinis darbuotojas, atsižvelgdamas į šeimos narių poreikius, nukreipia juos, kuria linkme jie turėtų eiti siekiant savo šeimos gerovės. Dirbant socialinį darbą su šeimomis, socialinis darbuotojas išlieka empatiškas šeimos modelio pasirinkimui, jo tikslas yra išsaugoti šeimą ir jos funkcionavimą.

Parengė socialinė darbuotoja dirbanti su šeimomis Jolanta Balkojytė

Sociokultūrinė veikla su šeimomis

Kelionė per laiką ir meną: jaunųjų smalsuolių išvyka į Jurbarką

Lapkričio 9 dieną socialinė darbuotoja dirbanti su šeima Kristina Baršauskienė pakvietė jaunus smalsuolius ir jų tėvelius į kelionę per Nemuną į Jurbarką – miestą, kurio istorija siekia viduramžius. Ši išvyka buvo puiki proga ne tik susipažinti su miesto kultūra, bet ir atrasti meną įvairiomis jo formomis.

Pirmoji kelionės stotelė – Jurbarko viešoji biblioteka. Čia apsilankiusieji turėjo galimybę apžiūrėti menininkės Virginijos Kuosaitės-Knowles kūrybos parodą „Vilnoniukų atostogos Jurbarke“, kuri labai sužavėjo mažus ir didelius išvykos dalyvius. Suaugusių skaitytojų skyriuje grožėjomės jaunųjų menininkų kūriniais – parodoje pristatyti Jurbarko, Šakių ir Birštono meno mokyklų mokinių darbai, aplankėme  vaikų  literatūros skyrių,  smagiai  ir įdomiai leidome laiką žaislotekoje, patirtus įspūdžius, aptarėme mėgaudamiesi gardžiais pieno ledų kokteiliais kavinėje, esančioje pačioje bibliotekoje.

Kelionė tęsėsi į Jurbarko dvaro sodybą, kuriai priklauso ir gražus parkas. Čia įsikūręs Jurbarko krašto muziejus, kuris lankytojams pristatė šimtmečius siekiančią krašto istoriją bei dvaro gyvenimą. Ypač įspūdinga buvo žurnalisto ir režisieriaus Rimanto Bružo, kilusio iš Jurbarko, tapybos darbų paroda. Muziejus ne tik suteikė žinių apie Jurbarko praeitį, bet ir skatino vaikų kūrybiškumą bei domėjimąsi menu.  Išvyka buvo puiki proga ne tik pasigrožėti meniniais kūriniais, bet ir aktyviai leisti laiką. Vaikai, aplankę parodas, turėjo galimybę žaisti  dvaro parke įrengtose žaidimų erdvėse, mėgautis gamtos grožiu stebint Mituvos upėje plaukiančias žuvytes  ir pasigauti nuotaikingų akimirkų vaikštant po parką.

 Kelionė baigėsi picerijoje, kur visi susėdo prie bendro stalo ir aptarė dienos įspūdžius. Ši išvyka ne tik suteikė žinių apie Jurbarko miestą ir meną, bet ir buvo puiki galimybė stiprinti ryšius tarp tėvų ir vaikų, kartu  mėgaujantis kultūrinėmis ir gamtos teikiamomis patirtimis.

Parengė socialinė darbuotoja su šeimomis Kristina Baršauskienė

Tarpinstitucinio bendradarbiavimo fenomenas, teikiant pagalbą sunkumus patiriančioms šeimoms

Tarpinstitucinis bendradarbiavimas svarbus ir aktualus teikiant pagalbą vaikui ir jo šeimai. V. Lukamskienė ir A. Grižaitė (2015) pabrėžia, kad vaiko gerovei garantuoti reikalingas koordinuotas, komandinis daugiau nei vienos institucijos darbas. Bendradarbiaujančios institucijos sutinka ir pripažįsta, kad bendradarbiavimas, kaip tarpinstitucinio darbo koordinavimo būdas, yra tinkamiausias esminiams bendriems tikslams pasiekti. Sujungus bendras institucijų pastangas, gaunami efektyvesni rezultatai bei veiksmingiau organizuojamas institucijų darbas – užtikrinti vaiko gerovę ir deramai reaguoti į susidariusias situacijas.

Bendradarbiavimo teikiant pagalbą vaikui ir šeimai tikslas – vieningai kurti vaiko gerovę. Tarpinstitucinis bendradarbiavimas ir partnerystė, profesijų bei sektorių komandinis darbas, teikiant viešąsias paslaugas, yra vienas iš svarbiausių socialinės politikos tikslų (VVTAĮT prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos socialinis pranešimas, 2019). Tarpinstitucinis bendradarbiavimas yra būdas partneriaujančioms grupėms suteikti galimybę peržengti savo konkrečios institucijos ribas. Partnerystei būdingas pasitikėjimas, pagarba, abipusiškumas. Partnerystė reiškia atvirumą, dalijimąsi informacija ir ištekliais, bendrą sprendimų priėmimą, atsakomybę bei atskaitomybę (Peeters et al., 2019).

K. Kovaitė (2016) akcentuoja, kad tarpinstitucinis bendradarbiavimas turi būti grindžiamas socialine partneryste, stiprinant bendradarbiavimo kultūrą ir aplinką, užtikrinant informacijos pasidalijimą, sprendimų derinimą, susitikimų ir veiksmų nuoseklumą, reguliarumą. T. Rye ir K. Isaksson (2018) pabrėžia, jog bendradarbiaudamos institucijos įsipareigoja dirbti kartu, kad pasiektų tai, ko negali pasiekti (taip pat gerai) atskirai. Jos įsipareigoja siekti bendrų rezultatų, nors nebūtinai siekia visiškai bendrų tikslų, o bendradarbiavimas paprastai naudojamas globalesniems dalykams nei tie, kuriuos galima išspręsti koordinuojant. K. Stewart ir V. Thorrington (2015) požiūriu, bendradarbiaujančių institucijų sėkmei svarbu aiškus kiekvienos institucijos funkcijų žinojimas, tik jai priskirtų pareigų suvokimas ir atlikimas.

A. G. Raišienė (2006) tarpinstitucinį bendradarbiavimą įvardina kaip procesą, kurio metu keičiamasi informacija, bendrai atliekamos užduotys, dalijimąsi ištekliais, ugdomi gebėjimai, siekiama abipusės naudos ir bendrų tikslų, pasidalinant rizika, atsakomybe bei atlygiu. A. G. Raišienė (2008) pažymi, kad tarpinstituciniam bendradarbiavimui būdingi horizontalūs ryšiai. Horizontalioji komunikacija vyksta tada, kai vieno organizacinio vieneto narys bendrauja su kito organizacinio vieneto, esančio tame pačiame hierarchijos lygmenyje, nariu arba su nariu kitoje pagrindinėje organizacijos hierarchijos grandyje (Liedtke, 2022).

Pagalbos šeimai teikimo procesas suprantamas kaip pagalbą teikiančių organizacijų komandinis darbas. Tai bendra veikla, užtikrinanti, kad vaikui bei jo šeimai būtų kompleksiškai teikiamos paslaugos bendradarbiaujant skirtingų įstaigų specialistams (Nyström et al., 2018). Bendradarbiavimo nauda įžvelgiama per susivienijimą tarp skirtingų įstaigų atstovų siekti bendro tikslo – pagalbos šeimai ir įgalinimo pačiai dalyvauti šiame procese (Como et al., 2014). Socialinio darbo kontekste tarpinstitucinis bendradarbiavimas laikomas metodu, kuris leidžia sudaryti galimybes padėti vaikui, taip pat apjungia specialistų kompetencijas ir patirtis ieškant sprendimų. Bendradarbiavimas dėl vaiko gerovės pasižymi tarpinstituciniu ir tarpdisciplininiu bendradarbiavimu, kurio pagrindas yra komandinis darbas.

Organizuojant tarpinstitucinį bendradarbiavimą vaiko gerovės srityje, kuriami tinklai, kurių veikla grindžiama pasitikėjimu (Lukamskienė ir Grižaitė, 2015). Vaiko teisių ir interesų apsauga yra kompleksinė, reikalaujanti įvairių institucijų ir organizacijų indėlio (Tamutienė ir Auglytė, 2018). Vaiko gerovės principų įgyvendinimas – vaiko apsauga, aprūpinimas ir dalyvavimas – vyksta tarpinstitucinio bendravimo veikloje, kuomet „įvairios institucijos ir žinybos koordinuoja savo veiklą, kurdamos ir įgyvendindamos bendrą vaiko gerovės politikos strategiją“ (Lietuvos Respublikos vaiko gerovės Valstybės politikos koncepcija, 2003, p. 9). Lietuvos Respublikos socialinių paslaugų įstatyme (2024) bendradarbiavimas įvardijamas kaip principas, kuriuo remiantis vykdoma socialinių paslaugų kontrolė, skyrimas ir teikimas. Tarpusavio pagalba ir bendradarbiavimas vyksta ne tik tarp pačių organizacijų, kurios gina žmonių teises ir interesus, socialines paslaugas teikiančių institucijų, bet ir paties asmens, šeimos ar bendruomenės.

Sėkmingą tarpinstitucinį bendradarbiavimą sąlygojantys veiksniai: bendradarbiavimo santykių ir procesų sukūrimo sistema; aiški vizija ir tikslai; įgalintos partnerių kompetencijos; vadovavimas; keitimasis informacija ir koordinavimas; komunikacijos procesai; bendros naudos supratimas; kontrolės sistemos sukūrimas; bendradarbiavimo proceso valdymas; vidinių reikalavimų (taisyklių) kūrimas; komandinis darbas; skirtingų interesų ir nuomonių derinimas; abipusis pasitikėjimas (Raišienė ir kt., 2019). Tarpinstituciniame bendradarbiavimo procese svarbūs ne tik organizaciniai bendradarbiavimo klausimai, bet ir santykiai, kurie turi būti paremti pasitikėjimu, empatija, palaikymu, motyvacija. Sėkmingam bendradarbiavimui reikalingas abipusis noras bendradarbiauti, dalinimasis informacija ir empatija paremti santykiai. Taip pat akcentuojamas bendros veiklos koordinavimas ir abipusis pasitikėjimas bei tarpusavio komunikacija (Jakštiene, 2017). V. Lukamskienė ir A. Grižaitė (2015) taip pat akcentuoja pasitikėjimo svarbą bendradarbiavimo procese, kur šis aspektas laikomas esminiu veiksniu. Teigiama, kad vyraujantis pasitikėjimas ir pagarba yra būtina tarp procesų dalyvių.

Bendradarbiavimo procese svarbu bendri tikslai ir rizika, intelektinės pastangos ir komandinis darbas, veikimas tinkle. Jaučiamas tarpusavio priklausymas, pagarba ir pasitikėjimas vieni kitais, pasidalijimas turima patirtimi, dalyvavimas sprendimų priėmime ir aiškus savo vaidmens žinojimas. Taip pat akcentuojamos ne tik abipusės pastangos užsibrėžtų tikslų siekimui, tačiau nemenkiau svariu aspektu tampa bendradarbiavimo procese dalyvaujančių dalyvių tarpusavio santykiai (R. Carnwell ir J. Buchanan, 2009).

Tarpinstituciniam bendradarbiavimui svarbu ne tik gerai suorganizuotas procesas, bet ir atvira pasitikėjimu bei abipuse pagarba paremta komunikacija, siekiant bendrų tikslų, suvokiant tarpinstitucinio bendradarbiavimo naudą. Tarpinstitucinio bendradarbiavimo reikšmė ypatingai aktuali teikiant pagalbą sunkumus išgyvenančioms šeimoms, kadangi jų sunkumai dažnu atveju kompleksiniai. Kuriamos partnerystės tarp organizacijų efektyvumas priklauso nuo tarpusavyje susijusių veiksnių, aplinkos, ryšių ir santykių, funkcijų aiškumo, bendradarbiaujančių partnerių vaidmenų šiame procese supratimo.

Straipsnį parengė socialinė darbuotoja dirbanti su šeimomis Violeta Staugaitienė.

Šių metų rugsėjo 27 dieną minint socialinių darbuotojų dieną, Šakių socialinių paslaugų cento kolektyvas vyko į Vilnių.

Kelionė prasidėjo ankstyvą rytą, vos saulei pakilus. Centro darbuotojai išvyko iš Šakių su šypsenomis ir gera nuotaika. Autobuse tvyrojo šiltos kalbos, juokas ir diskusijos.

Atvykus į sostinę darbuotojai turėjo galimybę pažinti Vilnių dar labiau, kartu su gidais vaikščiojo po miesto gatveles ir sužinojo jų atsiradimo istoriją. Vėliau kolektyvas aplankė Valdovų rūmų muziejų, susipažino su architektūra, atkurtais istoriniais interjerais.

Po sočių pietų ekskursija tęsėsi. Vykome aplankyti Kernavės piliakalnius, nuo kurių atsiveria įspūdingas vaizdas į Neries upės slėnį.

Tai buvo ne tik profesinė šventė, bet ir galimybė atsipalaiduoti, pasisemti naujų žinių bei praleisti laiką kartu su kolegomis už įprastos darbo aplinkos ribų. Kiekvienas, dirbantis socialinėje srityje, žino, koks svarbus yra emocinis atsistatymas ir bendrystė – tai ir buvo pagrindinis šios kelionės tikslas.

Darbuotojai sugrįžo su atsinaujinusiu įkvėpimu, stipresniu tarpusavio ryšiu ir naujomis idėjomis, kurias sieks pritaikyti savo kasdieniame darbe.

Socialinis darbas – tai tarnystė žmonėms, o tokios kelionės primena, kad pagalbą teikiantys žmonės taip pat nusipelno atokvėpio, supratimo ir palaikymo. Profesinės dienos proga surengtos išvykos padeda suprasti, jog nors ir dirbama su skirtingais paslaugų gavėjais, socialinių paslaugų misija yra ta pati visur – kurti bendruomenę, kurioje kiekvienas narys jaučiasi saugus, suprastas ir remiamas.