NAUJIENOS

Sociokultūrinė veikla su šeimomis

Kelionė per laiką ir meną: jaunųjų smalsuolių išvyka į Jurbarką

Lapkričio 9 dieną socialinė darbuotoja dirbanti su šeima Kristina Baršauskienė pakvietė jaunus smalsuolius ir jų tėvelius į kelionę per Nemuną į Jurbarką – miestą, kurio istorija siekia viduramžius. Ši išvyka buvo puiki proga ne tik susipažinti su miesto kultūra, bet ir atrasti meną įvairiomis jo formomis.

Pirmoji kelionės stotelė – Jurbarko viešoji biblioteka. Čia apsilankiusieji turėjo galimybę apžiūrėti menininkės Virginijos Kuosaitės-Knowles kūrybos parodą „Vilnoniukų atostogos Jurbarke“, kuri labai sužavėjo mažus ir didelius išvykos dalyvius. Suaugusių skaitytojų skyriuje grožėjomės jaunųjų menininkų kūriniais – parodoje pristatyti Jurbarko, Šakių ir Birštono meno mokyklų mokinių darbai, aplankėme  vaikų  literatūros skyrių,  smagiai  ir įdomiai leidome laiką žaislotekoje, patirtus įspūdžius, aptarėme mėgaudamiesi gardžiais pieno ledų kokteiliais kavinėje, esančioje pačioje bibliotekoje.

Kelionė tęsėsi į Jurbarko dvaro sodybą, kuriai priklauso ir gražus parkas. Čia įsikūręs Jurbarko krašto muziejus, kuris lankytojams pristatė šimtmečius siekiančią krašto istoriją bei dvaro gyvenimą. Ypač įspūdinga buvo žurnalisto ir režisieriaus Rimanto Bružo, kilusio iš Jurbarko, tapybos darbų paroda. Muziejus ne tik suteikė žinių apie Jurbarko praeitį, bet ir skatino vaikų kūrybiškumą bei domėjimąsi menu.  Išvyka buvo puiki proga ne tik pasigrožėti meniniais kūriniais, bet ir aktyviai leisti laiką. Vaikai, aplankę parodas, turėjo galimybę žaisti  dvaro parke įrengtose žaidimų erdvėse, mėgautis gamtos grožiu stebint Mituvos upėje plaukiančias žuvytes  ir pasigauti nuotaikingų akimirkų vaikštant po parką.

 Kelionė baigėsi picerijoje, kur visi susėdo prie bendro stalo ir aptarė dienos įspūdžius. Ši išvyka ne tik suteikė žinių apie Jurbarko miestą ir meną, bet ir buvo puiki galimybė stiprinti ryšius tarp tėvų ir vaikų, kartu  mėgaujantis kultūrinėmis ir gamtos teikiamomis patirtimis.

Parengė socialinė darbuotoja su šeimomis Kristina Baršauskienė

Tarpinstitucinio bendradarbiavimo fenomenas, teikiant pagalbą sunkumus patiriančioms šeimoms

Tarpinstitucinis bendradarbiavimas svarbus ir aktualus teikiant pagalbą vaikui ir jo šeimai. V. Lukamskienė ir A. Grižaitė (2015) pabrėžia, kad vaiko gerovei garantuoti reikalingas koordinuotas, komandinis daugiau nei vienos institucijos darbas. Bendradarbiaujančios institucijos sutinka ir pripažįsta, kad bendradarbiavimas, kaip tarpinstitucinio darbo koordinavimo būdas, yra tinkamiausias esminiams bendriems tikslams pasiekti. Sujungus bendras institucijų pastangas, gaunami efektyvesni rezultatai bei veiksmingiau organizuojamas institucijų darbas – užtikrinti vaiko gerovę ir deramai reaguoti į susidariusias situacijas.

Bendradarbiavimo teikiant pagalbą vaikui ir šeimai tikslas – vieningai kurti vaiko gerovę. Tarpinstitucinis bendradarbiavimas ir partnerystė, profesijų bei sektorių komandinis darbas, teikiant viešąsias paslaugas, yra vienas iš svarbiausių socialinės politikos tikslų (VVTAĮT prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos socialinis pranešimas, 2019). Tarpinstitucinis bendradarbiavimas yra būdas partneriaujančioms grupėms suteikti galimybę peržengti savo konkrečios institucijos ribas. Partnerystei būdingas pasitikėjimas, pagarba, abipusiškumas. Partnerystė reiškia atvirumą, dalijimąsi informacija ir ištekliais, bendrą sprendimų priėmimą, atsakomybę bei atskaitomybę (Peeters et al., 2019).

K. Kovaitė (2016) akcentuoja, kad tarpinstitucinis bendradarbiavimas turi būti grindžiamas socialine partneryste, stiprinant bendradarbiavimo kultūrą ir aplinką, užtikrinant informacijos pasidalijimą, sprendimų derinimą, susitikimų ir veiksmų nuoseklumą, reguliarumą. T. Rye ir K. Isaksson (2018) pabrėžia, jog bendradarbiaudamos institucijos įsipareigoja dirbti kartu, kad pasiektų tai, ko negali pasiekti (taip pat gerai) atskirai. Jos įsipareigoja siekti bendrų rezultatų, nors nebūtinai siekia visiškai bendrų tikslų, o bendradarbiavimas paprastai naudojamas globalesniems dalykams nei tie, kuriuos galima išspręsti koordinuojant. K. Stewart ir V. Thorrington (2015) požiūriu, bendradarbiaujančių institucijų sėkmei svarbu aiškus kiekvienos institucijos funkcijų žinojimas, tik jai priskirtų pareigų suvokimas ir atlikimas.

A. G. Raišienė (2006) tarpinstitucinį bendradarbiavimą įvardina kaip procesą, kurio metu keičiamasi informacija, bendrai atliekamos užduotys, dalijimąsi ištekliais, ugdomi gebėjimai, siekiama abipusės naudos ir bendrų tikslų, pasidalinant rizika, atsakomybe bei atlygiu. A. G. Raišienė (2008) pažymi, kad tarpinstituciniam bendradarbiavimui būdingi horizontalūs ryšiai. Horizontalioji komunikacija vyksta tada, kai vieno organizacinio vieneto narys bendrauja su kito organizacinio vieneto, esančio tame pačiame hierarchijos lygmenyje, nariu arba su nariu kitoje pagrindinėje organizacijos hierarchijos grandyje (Liedtke, 2022).

Pagalbos šeimai teikimo procesas suprantamas kaip pagalbą teikiančių organizacijų komandinis darbas. Tai bendra veikla, užtikrinanti, kad vaikui bei jo šeimai būtų kompleksiškai teikiamos paslaugos bendradarbiaujant skirtingų įstaigų specialistams (Nyström et al., 2018). Bendradarbiavimo nauda įžvelgiama per susivienijimą tarp skirtingų įstaigų atstovų siekti bendro tikslo – pagalbos šeimai ir įgalinimo pačiai dalyvauti šiame procese (Como et al., 2014). Socialinio darbo kontekste tarpinstitucinis bendradarbiavimas laikomas metodu, kuris leidžia sudaryti galimybes padėti vaikui, taip pat apjungia specialistų kompetencijas ir patirtis ieškant sprendimų. Bendradarbiavimas dėl vaiko gerovės pasižymi tarpinstituciniu ir tarpdisciplininiu bendradarbiavimu, kurio pagrindas yra komandinis darbas.

Organizuojant tarpinstitucinį bendradarbiavimą vaiko gerovės srityje, kuriami tinklai, kurių veikla grindžiama pasitikėjimu (Lukamskienė ir Grižaitė, 2015). Vaiko teisių ir interesų apsauga yra kompleksinė, reikalaujanti įvairių institucijų ir organizacijų indėlio (Tamutienė ir Auglytė, 2018). Vaiko gerovės principų įgyvendinimas – vaiko apsauga, aprūpinimas ir dalyvavimas – vyksta tarpinstitucinio bendravimo veikloje, kuomet „įvairios institucijos ir žinybos koordinuoja savo veiklą, kurdamos ir įgyvendindamos bendrą vaiko gerovės politikos strategiją“ (Lietuvos Respublikos vaiko gerovės Valstybės politikos koncepcija, 2003, p. 9). Lietuvos Respublikos socialinių paslaugų įstatyme (2024) bendradarbiavimas įvardijamas kaip principas, kuriuo remiantis vykdoma socialinių paslaugų kontrolė, skyrimas ir teikimas. Tarpusavio pagalba ir bendradarbiavimas vyksta ne tik tarp pačių organizacijų, kurios gina žmonių teises ir interesus, socialines paslaugas teikiančių institucijų, bet ir paties asmens, šeimos ar bendruomenės.

Sėkmingą tarpinstitucinį bendradarbiavimą sąlygojantys veiksniai: bendradarbiavimo santykių ir procesų sukūrimo sistema; aiški vizija ir tikslai; įgalintos partnerių kompetencijos; vadovavimas; keitimasis informacija ir koordinavimas; komunikacijos procesai; bendros naudos supratimas; kontrolės sistemos sukūrimas; bendradarbiavimo proceso valdymas; vidinių reikalavimų (taisyklių) kūrimas; komandinis darbas; skirtingų interesų ir nuomonių derinimas; abipusis pasitikėjimas (Raišienė ir kt., 2019). Tarpinstituciniame bendradarbiavimo procese svarbūs ne tik organizaciniai bendradarbiavimo klausimai, bet ir santykiai, kurie turi būti paremti pasitikėjimu, empatija, palaikymu, motyvacija. Sėkmingam bendradarbiavimui reikalingas abipusis noras bendradarbiauti, dalinimasis informacija ir empatija paremti santykiai. Taip pat akcentuojamas bendros veiklos koordinavimas ir abipusis pasitikėjimas bei tarpusavio komunikacija (Jakštiene, 2017). V. Lukamskienė ir A. Grižaitė (2015) taip pat akcentuoja pasitikėjimo svarbą bendradarbiavimo procese, kur šis aspektas laikomas esminiu veiksniu. Teigiama, kad vyraujantis pasitikėjimas ir pagarba yra būtina tarp procesų dalyvių.

Bendradarbiavimo procese svarbu bendri tikslai ir rizika, intelektinės pastangos ir komandinis darbas, veikimas tinkle. Jaučiamas tarpusavio priklausymas, pagarba ir pasitikėjimas vieni kitais, pasidalijimas turima patirtimi, dalyvavimas sprendimų priėmime ir aiškus savo vaidmens žinojimas. Taip pat akcentuojamos ne tik abipusės pastangos užsibrėžtų tikslų siekimui, tačiau nemenkiau svariu aspektu tampa bendradarbiavimo procese dalyvaujančių dalyvių tarpusavio santykiai (R. Carnwell ir J. Buchanan, 2009).

Tarpinstituciniam bendradarbiavimui svarbu ne tik gerai suorganizuotas procesas, bet ir atvira pasitikėjimu bei abipuse pagarba paremta komunikacija, siekiant bendrų tikslų, suvokiant tarpinstitucinio bendradarbiavimo naudą. Tarpinstitucinio bendradarbiavimo reikšmė ypatingai aktuali teikiant pagalbą sunkumus išgyvenančioms šeimoms, kadangi jų sunkumai dažnu atveju kompleksiniai. Kuriamos partnerystės tarp organizacijų efektyvumas priklauso nuo tarpusavyje susijusių veiksnių, aplinkos, ryšių ir santykių, funkcijų aiškumo, bendradarbiaujančių partnerių vaidmenų šiame procese supratimo.

Straipsnį parengė socialinė darbuotoja dirbanti su šeimomis Violeta Staugaitienė.

Šių metų rugsėjo 27 dieną minint socialinių darbuotojų dieną, Šakių socialinių paslaugų cento kolektyvas vyko į Vilnių.

Kelionė prasidėjo ankstyvą rytą, vos saulei pakilus. Centro darbuotojai išvyko iš Šakių su šypsenomis ir gera nuotaika. Autobuse tvyrojo šiltos kalbos, juokas ir diskusijos.

Atvykus į sostinę darbuotojai turėjo galimybę pažinti Vilnių dar labiau, kartu su gidais vaikščiojo po miesto gatveles ir sužinojo jų atsiradimo istoriją. Vėliau kolektyvas aplankė Valdovų rūmų muziejų, susipažino su architektūra, atkurtais istoriniais interjerais.

Po sočių pietų ekskursija tęsėsi. Vykome aplankyti Kernavės piliakalnius, nuo kurių atsiveria įspūdingas vaizdas į Neries upės slėnį.

Tai buvo ne tik profesinė šventė, bet ir galimybė atsipalaiduoti, pasisemti naujų žinių bei praleisti laiką kartu su kolegomis už įprastos darbo aplinkos ribų. Kiekvienas, dirbantis socialinėje srityje, žino, koks svarbus yra emocinis atsistatymas ir bendrystė – tai ir buvo pagrindinis šios kelionės tikslas.

Darbuotojai sugrįžo su atsinaujinusiu įkvėpimu, stipresniu tarpusavio ryšiu ir naujomis idėjomis, kurias sieks pritaikyti savo kasdieniame darbe.

Socialinis darbas – tai tarnystė žmonėms, o tokios kelionės primena, kad pagalbą teikiantys žmonės taip pat nusipelno atokvėpio, supratimo ir palaikymo. Profesinės dienos proga surengtos išvykos padeda suprasti, jog nors ir dirbama su skirtingais paslaugų gavėjais, socialinių paslaugų misija yra ta pati visur – kurti bendruomenę, kurioje kiekvienas narys jaučiasi saugus, suprastas ir remiamas.

Paskaita - užsiėmimas šeimoms apie vaikų smulkiosios motorikos ir kalbos raidos lavinimą

Kalba – tobuliausia bendravimo priemonė, kurios dėka vaikas įgyja žinias apie jį supantį pasaulį, reiškia norus, jausmus ir mintis. Girdėdamas artimųjų žmonių kalbą, žaisdamas, stebėdamas aplinką, vaikas susipažįsta su žodžių reikšmėmis, mokosi tarti garsus, žodžius, pradeda kalbėti frazėmis ir sakiniais. Išmoksta žodžiais įvardinti savo emocijas.

2024 m. rugpjūčio 12 d. Šakių socialinių paslaugų centro atvejo vadybininkė Vilma Sutkaitienė suorganizavo paskaitą – užsiėmimą šeimoms apie vaikų smulkiosios motorikos ir kalbos raidos lavinimą. Užsiėmimo tikslas – supažindinti tėvus su smulkiosios motorikos, kalbos lavinimo metodais, priemonėmis, praktinėmis užduotimis. Mokyti vaikus žodžiais išreikšti savo jausmus ir emocijas. Užsiėmimo metu šeimoms išdalintos metodinės knygos skirtos vaikų kalbos lavinimui, „Ką dirba žmonės visą dieną” ir emocijų atpažinimui „Mano spalvota diena”.

Šių metų rugsėjo 6 d. ir 20 d. vyko profesinės kompetencijos mokymai darbuotojams apie psichologinį atsparumą stiptinant socialines ir emocines kompetencijas, kuriuos vedė lektorė - psichologė Asta Blandė. 

Psichologinis atsparumas reiškia gebėjimą efektyviai spręsti stresines situacijas ir atsistatyti po įtemptos, stresinės patirties. Socialinis darbas tai profesija, kurioje dažni streso ir profesinio perdegimo atvejai. Mokslininkai  apbūdina pagalbą sau, kaip esminį socialinio darbo praktikos komponentą, atspindintį pasirinkimą ir įsipareigojimą tapti aktyviai įsitraukusiu padedant sau susidoroti su natūraliomis, tačiau nepageidaujamomis socialinio darbo pasekmėmis .

Anot lektorės, gyvenimas susideda iš 10% aplinkybių ir 90% mūsų požiūrio į tas aplinkybes.  Socialinės ir emocinės kompetencijos ugdomos ir stiprinamos palaipsniui. Pirmiausia žmogus turi pažinti save, tada išmokti savo impulsų, emocijų, streso valdymo meno ir tik tada jis gali pažinti bei adekvačiai vertinti ir bendrauti su aplinka.

Mokymų metu darbuotojai turėjo galimybę atlikti įvairias užduotis bei testus, kurie padeda atpažinti emocinio perdegimo rizikas,  dirbant komandoje galėjo diskutuoti, kaip galima stiptinti psichologinį atsparumą. 

Ačiū mokymų dalyviams už aktyvų ir įsitraukiantį dalyvavimą.

Metuose yra tik dvi dienos, kuomet negalima nieko daryti. Viena vadinasi vakar, o kita – rytoj. Šiandiena yra diena, kai galite mylėti, tikėti, veikti ir, svarbiausia, gyventi. (Dalai Lama)

PPREVENCINĖ PASKAITA ŠEIMOMS

Statistika rodo didėjančią alkoholio ir narkotikų vartojimo tendenciją visose amžiaus grupėse ir socialiniuose sluoksniuose , situacija paauglių tarpe yra ypatingai sunki, todėl socialinis darbuotojas dirbantis su šeima Paulius Gudiškis, Kudirkos Naumiesčio seniūnijoje surengė šeimoms paskaitą apie substancijų keliamus pavojus ir žalą. Paskaitą vedė priklausomybių konsultantas Mantas Klova.

Specialistas paskaitos metu supažindino su situacija regione, įvardino dažniausiai vartojamas substancijas. Šeimoms paaiškinta kokie požymiai rodo, kad paauglys svaiginasi, kaip užkirsti tam kelią, detaliai išdėstyta narkotikų ir alkoholio, bei elektroninių cigarečių žala. Priklausomybių konsultantas pasidalino praktiniais patarimais tėvams, norintiems užkristi kelią substancijų vartojimui paauglių tarpe:

• Kalbėkitės su vaikais nuo mažumės apie substancijų daromą žalą. Jei paauglys turės prielaidą, kad pabandžius draudžiamų medžiagų jam nieko nebus, tuo didesnė tikimybė, kad jis pabandys narkotikų ar alkoholio.
• Suteikite paaugliui prasmingos veiklos, tokios kaip sportas ar kiti grupiniai užsiėmimai.
• Stenkitės, kad vaikas laikytųsi namų taisyklių.
• Domėkitės savo vaikų laisvalaikiu, aplinka, su kuo bendrauja.
• Palaikykite atvirą ir nuoširdų bendravimą su paaugliais.
• Narkotikų vartojimas paauglystėje palieka pėdsaką visam gyvenimui, padėkite savo vaikui pasirinkti teisingus sprendimus siekiant išvengti narkotikų vartojimo, nes paauglių smegenys dar tik bręsta ir todėl paaugliai labiau nori pramogų ir linkę rizikuoti nei subrendę asmenys. Paaugliai reikalauja didesnės laisvės ieškodami ir norėdami pažinti save. Daugeliui tėvų tai yra iššūkis, todėl svarbu išlikti ramiems ir vesti pagarbų dialogą su vaikais.
• Narkotikų ir kitų substancijų vartojimas kelia pavojų sveikatai ir saugumui, paauglių smegenys yra ypatingai jautrios visoms substancijoms, pavartojus gali įvykti nepataisomi pakitimai.
• Vaikams ir paaugliams kenksmingos yra ir tos substancijos kurios yra legalios sulaukus pilnametystės , tokios kaip alkoholis ir tabakas, įvairūs maisto papildai, receptiniai vaistai: steroidai, barbitūratai, įvairūs raminamieji preparatai. Paaugliai gali svaigintis ir įvairiomis buities valymo priemonėmis, daryti įvairių cheminių medžiagų inhaliacijas.

Konsultantas išvardino labiausiai paplitusių narkotikų žalą:

• Infarkto, insulto tikimybė, ilgai vartojant gali prasidėti alpimas.
• Ecstasy tabletės. Pažeidžia širdį ir kepenis.
• Įvairūs inhaliantai, įkvepiami narkotikų mišiniai. Širdies,kepenų, inkstų, plaučių ligų rizika.
• Kanapės. Sutrinka atmintis, mokymosi, koncentracijos sunkumai, ilgai vartojant atsiranda įvairių psichozių tikimybė, tokių kaip šizofrenija, haliucinacijos, ar paranoja. Turint psichinių sutrikimų ir vartojant kanapes ženkliai padidėja depresijos ir savižudybės tikimybė.
• Sukelia psichozes, ilgiau vartojant ar nuo didesnių dozių gali sutrikti psichika, kognityvinės funkcijos.
• Kvėpavimo sutrikimai, lengva perdozuoti.
• Elektroninės cigaretės (veipai). Skatina pradėti kanapių vartojimą, nikotininė priklausomybė. Rūkant elektronines cigaretes garauose esančios dalelės patenka giliai į plaučius, įvairūs aromatizatoriai savyje turi visą eilę kenksmingų chemikalų ar net sunkiųjų metalų.

Nelegalių substancijų vartojimas gali sukelti priklausomybę, didelę žalą organizmui, ligas ar baigtis mirtimi.