Nuo rugpjūčio 1 d.  Šakių socialinių paslaugų centras pradėjo teikti naują paslaugą – nespecializuotas pacientų pavėžėjimas.

Paslauga - nemokama.

Pavėžėjimo paslauga bus plečiama trimis etapais:

Pirmame pavėžėjimo etape, nuo rugpjūčio 1 d., paslaugos teikiamos pacientams, kuriems reikia atlikti hemodializę ar transplantaciją į artimiausią gydymo įstaigą.

Antrame etape, nuo spalio 1 d., paslauga bus teikiama 75 metų ir vyresniems ir  socialiai pažeidžiamiems asmenims.

Trečiame etape, nuo lapkričio 1 d.  neįgaliesiems.

Šakių socialinių paslaugų centre dirba ir projekto koordinatorius, kuris konsultuoja tiek pacientus, tiek gydytojus dėl pavėžėjimo paslaugos -  Jolita Urbonienė tel. 8 345 43582

Kaip užsisakyti pavežėjimo paslaugą?

Pavėžėjimo paslaugą galima užsisakyti gauti dviem būdais – per gydytoją ir tiesiogiai. Gydytojas E. sveikatoje paciento kortelėje pažymi apie medicinines priežastis, kodėl pacientui turi būti suteikta pavėžėjimo paslauga. Pavėžėjimo paslaugos operatorius patikrina, ar pacientas turi teisę gauti paslaugą, ir jei taip, skiriama jo poreikius atitinkanti transporto priemonė su vairuotoju.

Kai paslaugą užsako pacientas arba jo artimasis, jis turi tai padaryti trumpuoju telefono numeriu 1808. Pavėžėjimo paslaugos operatorius pagal asmens duomenis patikrina, ar pacientas turi teisę gauti paslaugą, jei taip, jam priskiriamas vairuotojas su transporto priemone.

Paslauga teikiama tiek vykstant į gydymo įstaigas, tiek vykstant namo iš jų. Gabenimas vyksta į rajonines gydymo įstaigas, ir kitame etape į respublikines.

Nuo 2023 m. liepos 1 d. pasikeitė Asmenų aprūpinimo judėjimo techninės pagalbos priemonėmis tvarkos aprašas.

Naujame Asmenų aprūpinimo judėjimo techninės pagalbos priemonėmis tvarkos apraše:

• Praplėstas judėjimo techninės pagalbos priemonių sąrašas;
• Padidintos asmenų galimybės rinktis: ar priemones gauti iš Centro, ar kompensacijos būdu;
• Padidinti kompensacijų dydžiai.

Nuo 2023 m. liepos 1 d. keičiasi techninių pagalbos priemonių vienkartinių įmokų dydžiai:

• už automatiškai reguliuojamą lovą (naują) – 100 eurų įmoka;
• už automatiškai reguliuojamą lovą (pakartotinai išduodamą) – 50 eurų įmoka;
• už naktipuodžio kėdutę (naują) – 20 eurų įmoka;
• už vaikštynę su staliuku (naują) – 20 eurų įmoka;
• už vaikštynę su staliuku (pakartotinai išduodamą) – 10 eurų įmoka;
• už elektrinį vežimėlį - 10 procentų kainos ar likutinės vertės;
• už elektrinį varytuvą - 20 procentų kainos ar likutinės vertės;
• už baterijas - 10 procentų kainos ar likutinės vertės.

Detalesnę informaciją rasite atmintinėse:

Aprūpinimo TPP atmintinė

Judėjimo TPP kompensavimo Atmintinė

Šeima - didžiausia vertybė. Tik šeimoje išmokstame mylėti save ir kitus, susiformuoja žmogaus pirmosios vertybės: meilė, pagarba, atjauta, supratingumas, gailestis, rūpestis, atsakomybė, pareiga. Meilės sau vaikai išmoksta, kai tėvai primena vaikams nenusivilti, kai nepasiseka, skatina nebijoti suklysti, būti savimi. Kai vaikai gali tikėti, pasitikėti, jaučiasi mylimi, tuomet ir atsiranda visos vertybės, kurios padeda užaugti pilnaverčiu mylimu ir mylinčiu žmogumi.

Šakių socialinių paslaugų centro paramos šeimai skyriaus atvejo vadybininkė Raminta Orintienė 2023 m. liepos 20 d. suorganizavo renginį „Aš ir mano šeima“. Renginio metu tėvai su vaikais darė savo šeimos koliažą, kuriame simboliais atspindėjo savo šeimos kasdienybę, laisvalaikį, šventes, pomėgius, atostogas, nepamirštamas akimirkas, ateities svajones ir viską, kas yra brangiausia jų šeimos gyvenime. Renginio metu tėvai su vaikais kartu užsiėmė bendra veikla, kurios metu atsiskleidė jų kasdieninės veiklos, šventės, tarpusavio ryšys ir tai, kaip žino vieni kitų pomėgius bei svajones.

Šeima yra pagrindinis mūsų visuomenės elementas ir jai tenka didelė atsakomybė už mūsų visuomenės ateitį. Vykstantys socialiniai ir ekonominiai pokyčiai paveikia mus supančią aplinką ir joje esančią šeimą, o valstybės vykdoma socialinė, šeimos politika turi įtakos šeimų prisitaikymui prie socialinių pokyčių. Šeimos, kurios negeba prisitaikyti prie vykstančių pokyčių gali susidurti su įvairiomis kompleksinėmis problemomis tokiomis kaip: bedarbystė, priklausomybės, skurdas, smurtas, vaikų teisių pažeidimai ir visa tai yra tiesiogiai susiję su žmonių emocine ir psichologine būsena bei sveikata. Siekiant padėti šeimoms įveikti kilusias problemas su jomis pradeda dirbti socialiniai darbuotojai bei atvejo vadybininkai.

Socialinis darbas išties yra unikali profesija, kuri pastaruoju metu labai išaugo, keičiasi taip pat ir visuomenės požiūris į socialinį darbuotoją. Iš pradžių socialinio darbuotojo intervencijos modeliai buvo grindžiami socialinio darbuotojo atliktu vertinimu apie tai, ko šeimai „reikia“, tačiau šiuo metu yra atsitraukiama nuo šio požiūrio, kad šeima negeba spręsti problemų, analizuoti savo situacijos ir linkstama prie bendradarbiavimo proceso, kuris būtinas teikiant socialines paslaugas šeimoms. Dažnai ir pačios šeimos nesiekia ir nenori „ekspertų“, kurie pasakotų joms, kaip jie turėtų ar turi elgtis tam tikroje situacijoje. Šeimos yra labiau linkusios priimti pagalbą kai yra plėtojami atviri, bendradarbiavimu grįsti santykiai su specialistais, kurie supranta ir palaiko šeimos vertybes.

Dirbant su šeima socialinis darbuotojas susiduria su kompleksinėmis jų problemomis apimančiomis ne vieną gyvenimo sritį (buitinę, finansinę, psichosocialinę ir kt.), tad darbuotojas turi būti įvairiapusiškas, pasirengęs atlikti įvairius vaidmenis ir funkcijas, neretai vienu metu atliekant net kelias funkcijas, tačiau visą tai yra susiję su siekiu padėti šeimai tinkamai funkcionuoti.

Teikiant socialines paslaugas socialinis darbuotojas siekia ne tik padėti išspręsti sunkumus su kuriais susiduria šeimos, tačiau siekia įgalinti klientą (šeimą) aktyviai veikti savo problemų sprendimo procese. Taip pat teikdamas socialines paslaugas darbuotojas renka ir kaupia informaciją apie klientą (šeimą) ir jo socialines problemas, teikia informaciją klientui, esant poreikiui tarpininkauja tarp kliento ir kitų institucijų, konsultuoja aktualiomis klientui temomis, ugdo reikiamus įgūdžius, bendradarbiauja su kitomis institucijomis, įtraukia išplėstinės šeimos narius į pagalbos procesą, organizuoja sociokultūrinius renginius, fiksuoja socialinių paslaugų teikimo eigą, rengia socialinės veiklos ataskaitas ir kt.

Siekiant teikti profesionalias ir kokybiškas socialines paslaugas būtinas nuolatinis profesijos tobulinimas, įgyti reikiamų žinių, kaip elgtis besikeičiančiose situacijose. Socialiniai darbuotojai taip pat turi nepamiršti ir savęs, kadangi nuolat susiduria su stresu, krizėmis, konfliktais o visą tai reikalauja didžiulės ir asmeninės emocinės investicijos, tad socialiniams darbuotojams suteikiamos galimybės dalyvauti supervizijose gauti emocinę paramą iš kitų kolegų.

Taigi, socialinio darbuotojo pagrindinis tikslas padėti šeimoms, kuo geriau funkcionuoti jų socialinėje aplinkoje, tačiau viskas priklauso nuo pačios šeimos motyvacijos, noro imtis aktyvių veiksmų keisti esamą situaciją. Socialinį darbą būtų galima sulyginti su atrakciono pasivažinėjimą kalneliais – kartu su klientais tai kyli, tai leidiesi, staiga pašoki į viršų, tada krenti, galiausiai apsisuka galva, o išlipęs kurį laiką nesupranti nei ką tu darai, nei ką kiti daro, ir negali išlipti kol viskas nepasibaigs. Niekas negali. Tai socialinio darbuotojo kasdienės profesijos situacijos, lyg kalneliai ir neįmanoma žmonėms įsiūlyti nieko kito mainais į geresnį gyvenimą, kad ir kokį jį sau susikūrė, bet socialinis darbuotojas yra tik palydovas jo gyvenimo kelyje.

Atvejo vadybininkė Simona Stankevičienė